Kai programa susiklosto, joje neišvengiamai atsiskleidžia pagrindinės filmus įkvėpusios temos, kino kalbos paieškos linijos, tradicijų ir naujovių priešpriešos. Jas padeda išryškinti šiuolaikinio kino programas „Scanoramoje“ tradiciškai apjuosiantis retrospektyvų žiedas – šiauriečio Bo Widerbergo ir brito Michaelo Powello duetas primena, kad niekas neatsirado iš niekur, todėl būtina reflektuoti patirtį ir brėžti perspektyvos kryptį.
Šių metų programa kaip jautrus veidrodis atspindi įvairiausius senosios Europos gerovės valstybių ir jomis sekančių jaunesniųjų sesių sopulius: socialinę atskirtį, stiprėjantį dvasingumo ir materialaus cinizmo konfliktą, emigraciją, nedarbą, kūrybinę frustraciją, egzistencinę vienatvę išmaniųjų komunikacijų kontekstuose, ketvirtosios revoliucijos ir robotizacijos grėsmes žmonių santykių tikrumui. Sulaukėme laiko, kai, atrodytų, už pinigus galime turėti viską, bet rizikuojame likti beturčiais. Kodėl gyvenimą vis dažniau pakeičia jo imitacija? Kur semtis stiprybės? Tokius klausimus formuluoja ryškiausi šiųmetės „Scanoramos“ filmai ir jų kūrėjai.
Vienas jų – Roy’us Anderssonas, erzinančiai filmuojantis tariamai tą patį ir naujausiame filme „Apie begalybę“, kuris jam atnešė apdovanojimą už režisūrą Venecijoje. Tačiau prieš priekaištaudami paklauskime, kas naujo galėjo atsiskleisti R. Anderssono balandžiui, kuris tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį. Ar ne ta pati tiesa, kad gyvenimas prabėga nepastebimai, o Amžinybės išlošti neįmanoma? Ar pagrįstai nuolat reikalaujame iš kino kūrėjų naujumo? Galbūt temos turėjimas ir tęstinumas turi savo verčių ir pranašumų, todėl, norėdami suprasti kino dabartį, nuolat gręžiamės į jo praeitį.
Naujumo ieškokime išorinėje epochos realybėje, supažindinančioje su ryškėjančiais žmonių bendravimo pokyčiais. Vienam jų pagarsinti skirtas ir naujausias Wernerio Herzogo filmas „Šeimos paslaugos“, gvildenantis samdomų santykių temą. Šiuolaikiniame pasaulyje plinta tariami ryšiai – garsi įmonė klesti išnuomodama aktorius įvairiems vaidmenims nuo šeimos nario iki šventės svečio. Tai nėra egzotika, būdinga tik Japonijai, kurioje vyksta filmo veiksmas. Tai – globalaus šiuolaikinio pasaulio atgarsiai, keičiantys draugystės, šeimos, meilės reikšmę ir svarbiausia turinį.
Kitaip į pasaulį žvelgia rusų režisierius Kantemiras Balagovas („Ilgšė“), ukrainiečių režisierius Narimanas Alievas („Namo“) ir turkų režisierius Ali Vatanseveras („Naivumas“), niūriausioje realybėje ieškodami vilties ir moralinių atramų. Neatsitiktinai šiųmetėje „Scanoramoje“ neįprastai daug gilių ir įdomių moteriškų personažų, grąžinančių pasauliui drąsą ir būtinybę apginti žmogiškumą. Filmai „Suvenyras“, „Dievas yra, jos vardas Petrunija“, „Irina“, „Lara“, „Sonja. Baltoji gulbė“ jautriai ir netikėtai atskleidžia moters temą šiuolaikiniame pasaulyje. Talentingos režisierės gilinasi į skirtingoje socialinėje realybėje gyvenančias personažes, kurias vienija ryžtas siekti savo tikslo ir šaltį tirpdantis jausmų tikrumas bei gilumas.
Norėčiau, kad „Scanoramos“ filmai suteiktų drąsos žvelgti į save atvirai ir įdėmiai, primintų, kad tik nepagražintoje realybėje skleidžiasi įdomiausios istorijos apie mus pačius. Susitikime kino salėse.
Nuoširdžiai Jūsų
Gražina Arlickaitė