SCANORAMA pristato Berlynalės „Auksinio lokio“ laureatą – norvegų režisierių, scenaristą, rašytoją Dagą Johaną Haugerudą
– Esate žmogus orkestras: rašytojas, scenaristas, režisierius, bibliotekininkas... Ar kuriai nors iš Jūsų įvaldytų profesijų atiduodate prioritetą? Ar Jums tiesiog svarbiausia, kad viską, ko reikia filmui, galite padaryti pats (pradedant scenarijumi ir baigiant režisūra)?
– Negaliu pats atlikti visko, ko reikia filmui sukurti, bet rašau scenarijus taip, kad galėčiau pats juos režisuoti. Scenarijų rašymas man nebūtų įdomus, jei negalėčiau pats jų režisuoti. Aktorių atranka, įvairūs parengiamųjų darbų sprendimai ir mizanscenų planavimas prasideda jau rašymo procese. Tai puikus būdas įsijausti į filmo esmę. Rašydamas taip pat bandau suprasti, koks garso takelis tiktų pasakojimui ir pridėtų jam kompleksiškumo. Man rašymas yra proceso etapas, kai atrodo, kad galima bet kas, o filmas gali peržengti kasdienybės ribas. Tai labai maloni būsena.
– Kurios Jūsų charakterio savybės padeda kuriant filmą, o kurios trukdo?
– Mano siekis viską kontroliuoti, ko gero, yra geriausia mano savybė šiame kontekste. Tačiau ją dažnai užgožia mano tingumas, kuris šiuo atveju tampa neigiamu faktoriumi.
– Jūsų filmai buvo palankiai įvertinti Norvegijoje. „Saugokitės vaikų“ 2020 m. pelnė net devynias Amandos statulėles, esate Šiaurės Tarybos kino premijos, Norvegijos kino kritikų laureatas. Tarptautinėje erdvėje šiuo metu garsiai skamba Jūsų trilogija „Seksas. Meilė. Svajonės“. Pirmosios jos dalys buvo pristatytos Berlynalės „Panoramoje“, „Meilė“ sėkmingai pasirodė 81-ojo Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje, o paskutinė trilogijos dalis „Svajonės“ triumfavo Berlynalės konkurse ir pelnė Norvegijai bei Jums pirmąjį „Auksinį lokį“. Ar tikėjotės tokio įvertinimo? Kaip iš viso reaguojate į apdovanojimus?
– Apdovanojimai reiškia pripažinimą. Jie gali suteikti šiek tiek pasitikėjimo savimi, tačiau tik trumpam. Niekada jų nesitiki – tai tarsi papildoma premija, kuria belieka stengtis džiaugtis kuo ilgiau.
– Kurdamas trilogiją siekiate nagrinėti tas pačias temas iš skirtingų perspektyvų ir kartu sukurti vienos diskusijos įspūdį. Ar buvote apgalvojęs trilogijos filmų kūrimo seką? Koks aspektas lėmė filmų išleidimo tvarką? Norvegijoje trilogija išleidžiama tokia tvarka: „Seksas. Svajonės. Meilė“, kitose šalyse seka įvairuoja. Ar buvote iš anksto pasirinkęs savąją filmų išleidimo tvarką, kuri būtų susijusi su pagrindine Jūsų trilogijos išvada?
– Norvegų kalba pavadinimas „Sex, Drømmer, Kjærlighet“ atrodo ir skamba geriau nei bet kurios kitos šių žodžių kombinacijos. Bent jau vizualiai. Tai turbūt pagrindinė tokio eiliškumo pasirinkimo priežastis. Scenarijuose taip pat yra elementų, kurie pinasi per visus tris filmus, todėl juos žiūrėti numatyta tvarka yra daug įdomiau. Pavyzdžiui, tiek „Sekso“, tiek „Svajonių“ pabaigose matome link miesto Rotušės einančius žmones, o „Meilė“ jau yra apie pačios Rotušės esmę. Buvo žmonių, sakančių, kad būtent dėl to reikėtų trilogiją pradėti nuo „Meilės“ ir kad, turint omenyje simbolinę pastato reikšmę, Rotušės vaizdinys „Sekse“ ir „Svajonėse“ įgauna gilią simbolinę prasmę. Bet man „Meilė“ yra visa ko apibendrinimas, suteikiantis trilogijai kulminacijos pojūtį.
Svarstydami šį klausimą, taip pat aptarėme galimybę pirmiausia išleisti „Svajones“. Kadangi šis filmas pasakoja apie pirmąją patirtį, susijusią su susižavėjimu, seksualiniu sąmoningėjimu ir įsimylėjimu, būtų logiška laikyti jį natūralia trilogijos pradžia. Tačiau galiausiai nusprendėme to nedaryti.
Matyt, tobulo eiliškumo nėra. Pasikalbėjus su platintojais, kurie skirtingose šalyse filmus išleidžia skirtinga seka, peršasi išvada, kad kiekvienas variantas suveikia savaip, ir tai yra puiku.
– Esate sakęs, kad kuriant „Auksinį lokį“ laimėjusią trilogijos dalį „Svajonės“ viskas prasidėjo nuo aktorės Ella Øverbye, kuriai norėjote parašyti vaidmenį (ši aktorė vaidino filme „Saugokitės vaikų“). „Svajonėse“ ji vaidina 17-metę Johaną, kuri stipriai įsimyli savo žavią mokytoją. Tačiau ji ne tik įsimyli, bet ir nori kalbėti apie savo jausmus. O močiutės ir mamos paraginta ji nori knygoje apmąstyti savo išgyvenimus. Taigi savotiškai nueina kelią nuo jausmo iki pokalbio apie jį savo knygoje. Kas lėmė šį herojės ir kartu Jūsų pasirinkimą?
– Slaptas įsimylėjimas žmogų visiškai įtraukia į save. Jis gimdo savitas fantazijas, kurios daugeliui tampa jaukia prieglobsčio vieta.
Rašymas – tai ir būdas valdyti savo gyvenimą. Dienoraštis turi išpažinties atspalvį: rašydamas išpažįsti, o išpažindamas imi pasakoti savo patirtį. Pasakojant tenka manipuliuoti tikrove, kad ji atrodytų nuosekli ir logiška. Nors pats gyvenimas kupinas chaoso ir prieštaravimų, pasakojimas įgauna tvarkos. Todėl rašydami „teisingai“ visada galiausiai prarandame tiesą.
Manau, kad rašymas yra puiki priemonė, padedanti susisteminti mintis, tačiau tuo pat metu jis gali ir apsunkinti tikrovės priėmimą.
– Ar sutinkate, kad pagrindinis trilogijos įkvėpimas yra gerumas? Esate sakęs, kad „gerumas – tai situacija, kai laimi visi“.
– Manau, kad gerumas – puiki, nors ir gana reta žmogaus savybė. Nedaug žmonių galėčiau vadinti tikrai gerais. Pasakojant istorijas, ši savybė retai iškeliama į pirmą planą – joje mažai dramatiškumo, ji menkai pasitarnauja kuriant konfliktą. Tačiau vis dėlto gerumo dauguma žmonių ilgisi, ir tikiu, kad būtent jis kartu su empatija yra esminis tvirtos visuomenės pagrindas.
– Kaip vertinate nacionalinio finansavimo kino projektams gavimo galimybes Norvegijoje?
– Norvegijoje filmo finansuoti be valstybės paramos beveik neįmanoma. Kasmet sukuriama apie 30–40 kino teatrams skirtų norvegiškų filmų: nuo dokumentikos iki juostų vaikams. Kai kurie jų – mėgėjiški debiutantų darbai, kuriuose režisieriai išvis neturi arba turi labai mažai lėšų, o komanda ir aktoriai dirba be atlygio. Vis dėlto dauguma filmų sulaukia Norvegijos kino instituto paramos. Pasakyčiau net taip – sulaukus trisdešimties sukurti vaidybinį filmą be šio instituto finansinės pagalbos yra be galo sunku, jei išvis įmanoma.
Jeigu projektas turi akivaizdų komercinį patrauklumą, galite kreiptis dėl rinkos finansavimo. Tai reiškia, kad pusę lėšų turite turėti patys (dažniausiai gaunamų iš privačių investuotojų, kuriems garantuojamas pelnas), o kitą pusę skirs Kino institutas. Vis dėlto mano patirtis daugiausia susijusi su autorinio kino finansavimu, todėl toliau kalbėsiu būtent apie tokio pobūdžio filmų gamybą.
Gamybos kompanijų yra gausu, dar daugiau – režisierių ir scenaristų, tačiau lėšų visiems neužtenka. Todėl dažniausiai prašoma finansavimo gamybai, o jei scenarijus laikomas perspektyviu, belieka laukti. Laukiant galima gauti šiokį tokį finansavimą scenarijui plėtoti, tačiau nėra jokios garantijos, kad projektas galiausiai bus patvirtintas gamybai. Kai kuriems tas laukimas užsitęsia daugybę metų – galiausiai projektas būna arba priimtas, arba atmestas.
Trilogija gimė netrukus po COVID-19 pandemijos, kai transliacijų kompanijos buvo kupinos optimizmo. „Viaplay“ planavo Norvegijoje sukurti 25–30 televizijos serialų, tad mes kreipėmės į juos su pasiūlymu sukurti filmų seriją (trilogiją), iš pradžių skirtą kino ekranams, bet galinčią veikti ir kaip televizijos serialas. Šiuo atveju orientyru tapo Steve’o McQueeno serialas „Mažas kirvis“. Turint „Viaplay“ finansavimą, instituto parama neatrodė tokia didelė – bent jau trims filmams. Taip pat turiu paminėti „Viaplay“ ir Kino instituto konsultantus, kuriems labai patiko scenarijai ir pati idėja sukurti ką nors kitokio – jie padarė išties daug, kad tai įvyktų.
Iš viso nuo paraiškos pateikimo iki pinigų gavimo praėjo metai, ir tai yra gana trumpas laikas, ypač žinant, kad mano ankstesnio projekto finansavimas užtruko penkerius metus.
Esu įsitikinęs, kad trilogijos projektas nebūtų įgyvendintas šiandien, kai pinigų yra dar mažiau. (Norint sukurti stiprią kultūrinę ir meninę sceną, būtina turėti politinę viziją, o aš nesu tikras, kad dabartinė vyriausybė ją turi.) Be to, transliacijų paslaugų teikėjai tapo daug atsargesni.
Taigi manau, kad galima drąsiai sakyti, jog mums pasisekė.
– Ar atriaumojus lokiui ketinate daryti pauzę, ar jau turite naujų kūrybinių planų?
– Ne, nejaučiu, kad man reikėtų pertraukos. Šiuo metu rašau romaną, pjesę ir naują scenarijų filmui. Gali pasirodyti, kad apsiėmiau kiek per daug, galbūt taip ir yra. Pažiūrėsim, kas iš viso to išeis.