Nieko nenustebinsiu pasakiusi, kad būtent kino festivaliuose pajaučiu, kokia kaip niekad svarbi tampa rega. Ir apie regą kalbu ne tik dėl vizualinės kino meno prigimties, kuri neabejotinai yra vienas lemiamų mano primityvios įžvalgos elementų.
Kino festivalyje ypač juntama viso kūno subordinacija akiai, kurios mobilumą determinuoja paties festivalio vyksmas. Akies trajektorija – filmas–bilietas–filmas – nekinta (duotos dienos data yra jau lengvas nuokrypis nuo numatyto maršruto, paaiškinančio, kodėl šį straipsnį rašau jau festivaliui baigiantis), o „ekstrospekcijos“ priešdėlis į „intro“ pakinta tik sąmoningai sustojus ir nukreipus regą į jau pareigingos akies sukauptą per dieną turinį.
Tad pasinaudosiu proga (ir pertrauka) apžvelgti, ką mano akiai Berlyno kino festivalyje padovanojo ne tik kino ekranas, bet ir maištingieji nuokrypiai, kuriuos paminėjau anksčiau.
Akivaizdu, kad 21 amžių charakterizuoja neišsenkantis polinkis į kaitą – naujų minčių ir jų komunikavimo paiešką. Tuo pasižymi ir Berlyno kino festivalis. Apsivainikavęs teisingos politinės orientacijos titulu festivalis kiekvienais metais suteikia platformą įvairiems kūrėjams su neišvengiamai įvairiais balsais. Tačiau Berlynalės pažangumo strėlę ore pakibti privertė festivalio pradžioje įvykusi žiuri spaudos konferencija, jau globaliai nuskambėjusi kaip sudrebinusi ilgai puoselėtus festivalio vertybinius pamatus. Iš tarptautinės žiuri komandos, kurią sudaro Minas Bahaduras Bhamas, Bae Doona, Shivendra Singh Dungarpuras, Reinaldo Marcusas Greenas, HIKARI, Ewa Puszczyńska ir žiuri prezidentas Wimas Wendersas, būtent pastarieji du šiomis dienomis yra plačiai kritikuojami už pasisakymus prieš kino politizavimą.
Lenkų prodiuserė Ewa Puszczyńska (prodiusavusi būtent Jonathano Glazerio filmą „Interesų zona“, vaizduojantį radikalų galios monopolį turinčių individų nužmogėjimą ir barbarišką abejingumą Holokausto aukų atžvilgiu) sureagavo, jog jų vaidmuo yra „kalbėtis su žmonėmis, su kiekvienu žiūrovu, ir paskatinti juos susimąstyti“, o žurnalisto išreikštas bendro atsakymo [pozicijos] reikalavimas yra „nesąžiningas“, nes tai yra kiekvieno individualus sprendimas (ar tai reiškia, kad žmogaus teisė į gyvybę yra nuomonės klausimas?).
Matyt, lenkų prodiuserė pasakė nepakankamai aiškiai, kad nedvejodamas į diskusiją įsiterpė ir pats žiuri prezidentas W. Wendersas su jau liūdnai pagarsėjusia verbaline duokle: „Turime laikytis nuo politikos atokiai, nes jei kurtume filmus, sąmoningai skirtus politikai, įžengtume į politikos sritį… Mes esame atsvara politikai, politikos priešingybė – turime dirbti žmonių, o ne politikų darbą.“
Pilną straipsnį skaitykite LRT.LT platformoje:
https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2845085/gabriela-cemierys-linkejimai-is-a-politiskos-berlinales
Straipsnio autorė – Gabriela Čemierys („Scanoramos“ programos koordinatorė)