Europos šalių kino forumo „Scanorama“ pasakojimai apie jausmus atskleidžia skirtingas meilės kalbas – įsiklausymo, atsidavimo, pasiaukojimo, kūrybos, gijimo, ilgesio, keršto, pavydo, priklausomybės. Tardami jų žodžius, filmų veikėjai neria į žmogaus sielos slėpinius, atrasdami neišsenkančias jų gelmes ir susipažindami su savimi.
Fabianas (rež. Dominik Graf, 2021, 176 min.)
Berlynas, 1931 metai. Jakobas Fabianas dienomis dirba cigarečių fabriko reklamos skyriuje, o naktimis su savo pasiturinčiu draugu Labude neria į dekadentišką Berlyno barų, bordelių ir menininkų studijų siautulį. Vokietija sunkiai gydosi karo žaizdas, grimzdama į visą šalį apėmusią neviltį. Sutikęs žavią, savimi pasitikinčią Korneliją, Fabianas trumpam pamiršta niūrią kasdienybę ir atsiduoda meilės svaiguliui. Deja, jų laimei nelemta ilgai trukti – jaunas vyras netenka darbo, o jo mylimoji pasirenka vyresnį gerbėją ir atkakliai siekia aktorės karjeros. Fabianas praranda pagrindą po kojomis, o Europoje tvyro visuotinės griūties ir nuosmukio nuojauta. Sekdamas ankstyvuoju Ericho Kästnerio romanu „Fabianas. Vieno moralisto istorija“ (1931), režisierius atskleidžia istoriją kaip nenutrūkstamą procesą, kuriame žmogaus pasirinkimai lemia jo įvykių eigą ir seką.
Bergmano sala (rež. Mia Hansen-Løve, 2020, 108 min.)
Amerikiečių kino režisierių pora randa prieblobstį vasarai mitinėje Faro saloje. Laukinės gamtos apsuptyje, kurioje gyveno ir kūrė Bergmanas, jie tikisi rasti įkvėpimą savo naujiems darbams. Lėtai slenkant dienoms, salos kerai apsvaigina merginą ir paskandina prisiminimuose apie pirmąją meilę. Ribos tarp tikrovės ir vaizduotės vis labiau blanksta, o mylimieji pradeda nesulaikomai tolti vienas nuo kito. Režisierė subtiliai atiduoda pagarbą kino istorijai ir savitai interpretuoja Bergmaną dominusias temas – kūrybos ir žmonių santykių slėpinius.
Suvenyras. I dalis, Suvenyras. II dalis (rež. Joanna Hogg, 2019, 119 min. / rež. Joanna Hogg, 2021, 106 min.)
Pirmojoje dalyje viename kino mokyklos studentų vakarėlyje Džiulė susipažįsta su paslaptinguoju Entoniu. Praeina kelios dienos, ir Entonis pasikviečia Džiulę į prabangų viešbutį – prašo kartu praleisti daugiau laiko. Taip prasideda pirmi rimti Džiulės santykiai, kurių metu ji, ignoruodama draugų patarimus, visiškai išsižadės savo norų manipuliatyvaus Entonio naudai. Tikrais režisierės išgyvenimais paremtas „Suvenyras“ – brandos istorija, kasdienių akimirkų rinkinį nepastebimai paverčianti įžvalgiu pasakojimu apie nepamirštamą meilę.
Antrojoje dalyje mėgindama atsigauti nuo nelaimingai pasibaigusių santykių su manipuliatyviu vyresniu vyru, Džiulė mėgina savo patirtį paversti pirmuoju filmu. Tęsdama iš dalies autobiografinį pasakojimą nuo tos vietos, kur baigėsi pirmoji dalis, Joanna Hogg sukuria savarankišką filmą apie jauną menininkę, ieškančią savo balso. Šiltas, nuostabaus grožio kamerinis filmas, kupinas meilės kinui ir neprilygstamo britiško humoro.
Klara Sola (rež. Nathalie Álvarez Mesén, 2021, 106 min.)
Manoma, kad atokiame Kosta Rikos kaime gyvenanti 40-metė Klara turi ypatingą ryšį su Dievu. Būdama „gydytoja“, ji išlaiko šeimą ir kaimą, kuriam reikia vilties, o pati paguodą randa gamtos pasaulyje. Vieną dieną Klaros seksualinius troškimus pažadina potraukis naujam dukterėčios vaikinui. Įgalinta šio atradimo, Klara pamažu išsivaduoja iš šventosios vaidmens ir pradeda gydytis.
Mano žmonos istorija (rež. Ildiko Enyedi, 2021, 169 min.)
1920 metai. Galantiškas kapitonas Jakobas Stioras susilažina su senu bendražygiu, kad ves pirmą moterį, kuri įžengs pro kavinės duris. Panorėjus likimui, jam prieš akis išnyra Lizi, o visa kita, kaip sako būsimi jaunavedžiai, nulems žvaigždės. Kapitonui atsiveria erdvūs naujų galimybių horizontai, bet džiaugsmą temdo įtarimai, kad žmona jam neištikima. Stioras įsitikinęs, kad jos širdžiai mielesnis niekšas Dedinas, kurio pasirodymas pradeda griauti jų lemtingą meilę.
Naktis priklauso mylintiems (rež. Julien Hilmoine, 2020, 83 min.)
Vėlyvą vakarą pakrantėje netikėtai susitinka du jauni žmonės. Jis po savaitės susituoks. Ji jau senokai nebepatiria jokio tikro artumo ir džiaugsmo. Viskas prasideda kaip žaidimas. Jie tiesiog kalbasi. Ji provokuoja jį artimesniam ryšiui. Geismas užgriūva kaip lavina. Jiedu tai priima kaip dovaną, vengdami bet kokių įsipareigojimų. Jų santykiai primena šokį ant bedugnės krašto. Nelauktas suartėjimas nustebina juodu abu ir vienintelė naktis tampa abiem lemtinga.
Ką mes matome, kai žiūrime į dangų? (rež. Alexandre Koberidze, 2021, 150 min.)
Liza ir Giorgis susitinka Kutaisio gatvėje, jie įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Sukrėsti savo jausmų stiprumo, jie net pamiršta vienas kito paklausti vardų, tik susitaria susitikti kitą dieną. Jie nežino, kad yra nužiūrėti: atsibudę supras esantys neatpažįstamai pasikeitę. Ar jiems pavyks vėl rasti vienas kitą? „Ką matome, žiūrėdami į dangų?“ – vasariško lengvumo ir stebuklinių pasakų magijos sklidinas filmas apie meilę žmogui, šunims ir futbolui.
Antrasis pilotas (rež. Anne Zohra Berrached, 2021, 118 min.)
Gabi studentė Aslė ir charizmatiškasis Saidas susitinka 1990-aisiais ir įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Jiems susituokus, Aslė prisiekia būti ištikima Saidui ir niekada neišduoti jo paslapčių. Ateitis atrodo ryški ir daug žadanti. Tačiau išaušus naujam šimtmečiui Saidas priima sprendimą, kuris ne tik sudaužys Aslės svajones, bet ir sukrės visą pasaulį.
Alkio skonis (rež. Christopher Boe, 2021, 104 min.)
Maggie ir Karsten myli vienas kitą, jie turi du nuostabius vaikus ir valdo savo gurmanų restoraną „Malus“. Jie visko nori, viską ir turi. Beveik. Jiems trūksta geidžiamos „Michelin“ žvaigždės. Vieną dieną Karstenas gauna laišką, kuriame rašoma, kad jo žmona myli kitą. Bet kas jį atsiuntė ir kodėl?
Mano legionierius (rež. Rachel Lang, 2021, 107 min.
Nika atvažiuoja į Korsiką iš Ukrainos paskui sužadėtinį Vladą, neseniai tapusį prancūzų legionieriumi. Ji skuba kuo greičiau prisiimti laukiančios kareivio žmonos vaidmenį. Vladas nėra nusiteikęs taip ryžtingai. Jiedu naiviai tikisi, kad santykiams išsaugoti pakaks tik geranoriškumo ir meilės. Greitai teks suprasti, kad Vlado misijos trunka ilgiau, nei gali atrodyti. Be to, kaip tyčia, ir jų šeimyninio gyvenimo vizijos nėra taip jau lengvai suderinamos.
Itališkos vedybos (rež. Vittorio de Sica, 1964, 102 min.)
Filumena Marturano – ilgametė sėkmingo verslininko Domeniko Soriano meilužė, ankstyvoje paauglystėje jo dėka išvengusi prostitutės likimo. Domenikas mielai dalinasi su gražuole meilės guoliu, bet nesiruošia jos vesti. Sužinojusi, kad mylimasis rėžia sparną aplink kitą moterį, Filumena nusprendžia apsimesti mirtinai sergančia ir klasta nusivesti jį prie altoriaus. Vyras netrunka išsiaiškinti apgavystę, bet apsukrioji Filumena neketina pasiduoti ir išsako abejones dėl savo vaikų tėvo. Viena garsiausių italų romantinių komedijų atskleidžia režisieriaus talentą ne tik analizuoti sudėtingas socialines temas, bet ir prajuokinti, įtraukiant į aistringas veikėjų jausmų peripetijas.
Kai aš mažas buvau (rež. Algirdas Araminas, 1968, 69 min.)
Abiturientai Eglė ir Tomas paklusę neaiškiam impulsui pabėga iš formalios ekskursijos po muziejų. Juodu palankiai priima žirgyno sargas, netgi leidžia pajodinėti. Deja, namuose Tomo laukia nuolat pamokslaujanti teta, o mokykloje – chemijos dvejetas. Graži Eglės ir Tomo draugystė komplikuojasi, kai Eglė ima lankyti piešimo pamokas pas profesionalų dailininką. Tomo vaizduotė kunkuliuoja, jis išgyvena pavydo kančias. Ryžtas su tariamu konkurentu pasikalbėti „vyriškai“ baigiasi tuo, jog Tomas prisigeria ir jį, kad nejaudintų tetos, nakčiai priglaudžia kaimynė pantomimos aktorė Gina. Jiedviem vėl susitikus, Eglė su moterišku išmintingumu pirma žengia susitaikymo žingsnį. Naivią ir žavingą pirmosios meilės istoriją žymi retas nuoširdumo pojūtis, supa to meto Vilniaus atmosfera.