Traukinys įrieda į apsnigtus Panerius, paskui save pakeldamas sniego debesį: Eitvydo Doškaus „Kita stotelė Paneriai“ savitai pratęsia filme „Čia buvo Vilnius“ pradėtą kinematografinį miesto tyrinėjimą. Tik šį kartą geležinkelis tampa pasakojimo apie daugiasluoksnį laiką ašimi. Praeities ženklus saugo Panerių memorialas ir šikšnosparnių apgyventas apleistas tunelis; puslaukiniai katinai ir griūvantys namai ženklina nykstančią dabartį, o mokykloje žaidžiantys vaikai kreipia žvilgsnį į ateitį. Šie laiko sluoksniai persidengia tarsi pro traukinio langą vienas kitą keičiantys vaizdai, neleisdami aiškiai atskirti to, kas jau buvo, nuo to, kas dar tik ateina. Meditatyvus, paveikiu garso takeliu išsiskiriantis filmas kuria juslinį dažniausiai tik pravažiuojamo Vilniaus pakraščio portretą.