Antroji trilogijos dalis toliau seka Juli, režisierės alter ego gyvenimą. Pasipriešinusi savo tetai ji išvyksta iš Vengrijos į Maskvą, svajodama tapti režisiere. Čia Juli susiduria su propagandos ir biurokratijos mašina, reikalaujančia, kad menas atitiktų socialinio realizmo idėjas. Tuo pačiu Juli desperatiškai ieško dingusio tėvo. Mészáros buvo viena pirmųjų moterų, kine kalbėjusių pirmuoju asmeniu. Filme atskleidžiamas bręstančios menininkės kelias, kintantis jos santykis su kinu – jai tai ne tik meno forma, bet ir išgyvenimo būdas formuojant savo tapatybę režime, kuris niekina individualybę. Filmas pelnė „Sidabrinį lokį“ Berlyno kino festivalyje.
