Susitikti kitą: nuo žvilgsnio iki veido
Ką reiškia iš tiesų susitikti kitą žmogų, o ne tik jį pamatyti, suprasti ar pavadinti? Ši diskusija pakvies pažvelgti į Kito sampratą XX amžiaus filosofijoje. Jeanas-Paulis Sartre’as Kitą aprašė kaip žvilgsnį, kuris mus objektyvuoja ir atima iš mūsų pasaulio centro vietą. Martinas Buberis priešino daiktišką santykį „Aš–Tai“ ir gyvą, abipusį „Aš–Tu“ susitikimą. Emmanuelis Levinas Kitą suprato kaip veidą, kuris niekada iki galo nepasiduoda mūsų pažinimui ir kuris mums kalba visų pirma kaip etinis reikalavimas: „Nežudyk“. Jacques’as Lacanas skiria mažąjį kitą, tai yra mūsų veidrodinį atspindį, nuo didžiojo Kito, kalbos ir simbolinės tvarkos, kuri mus formuoja dar prieš bet kokį susitikimą ir kurioje mūsų geismas visada yra Kito geismas, tuo tarpu Julia Kristeva primena, kad svetimas gyvena ir mumyse pačiuose, o Jacques’as Derrida kelia besąlygiško svetingumo klausimą: ar įmanoma priimti atvykėlį jo neprisijaukinus? Kinas, kaip menas, kuris rodo veidus stambiu planu ir leidžia mums ilgai žiūrėti į kitą, atrodo, ypatingai tinka šiems klausimams, tačiau kartu jis kelia ir pavojų paversti Kitą reginiu. Diskusijoje klausime, ar ekranas gali tapti susitikimo vieta, kur kitas išlieka kitas: neredukuojamas, trikdantis ir mus įpareigojantis. O galbūt kinas tik dar kartą patvirtina mūsų žvilgsnio galią?