Meninio tyrimo praktika, kurioje per kino, šokio ir kitų disciplinų bendradarbiavimą tyrinėjamas veiksnumas.
Kam kirpti, kai gali ištirpti? – tai taikli meninio tyrimo praktika, kurioje veiksnumas (agency) tyrinėjamas per aktyvų bendradarbiavimą. Vietoj fiksuoto metodo praktika plėtojama per nuolatinį poetikos, kino, choreografijos, šokio, judesio tyrimų ir kitų sričių kodų dialogą – leidžiant skirtingoms disciplinoms vienai kitą papildyti ir išjudinti iš įprastų rėmų. Per šį mainą gimsta patirtiniai metodai – darbo būdai, atrandami čia ir dabar, per kūną, dėmesį ir bendrą buvimą, o ne iš anksto nulemti.
Esminė šios praktikos dalis – nežinojimo mazgo priėmimas: netikrumas čia suvokiamas ne kaip kliūtis, kurią reikia įveikti, bet kaip kūrybinga erdvė, kurioje gali gimti nauji bendradarbiavimo ir suvokimo būdai. Veiksnumas šiame kontekste suprantamas kaip kažkas nuolat derinamo – tarp dalyvių, tarp disciplinų, tarp kūno ir jį supančios aplinkos.