Nykstančios rūšys

Stambiajam verslui privatizavus laivų prieplauką nedidelė Kuršių nerijos miestelio žvejų bendruomenė laikinai glaudžiasi dar nenugriautuose sandėliuose ir čia švartuoja laivus. Pokyčiai Nidoje ne tik keičia genius loci ir tarp gyventojų formuoja naujus socialinius ryšius, paremtus verslo interesų principu, bet kartu su mažėjančiais žuvų ištekliais lemia ir lėtą žvejų bendruomenės nykimą. Nepaisydami kasmet blogėjančių žvejybos sąlygų du patyrę žvejai atkakliai žvejoja toliau. Jiems tai ne tik pagrindinis pragyvenimo šaltinis, bet ir vienintelė likusi gyvenimo aistra. Bėgant laikui žvejai ima suvokti, kad laiko žvejybai lieka vis mažiau ir kiekviena akimirka, praleista jūroje, jiems tampa itin vertinga. Molas, nusėstas tarsi į atsargą išėjusių žvejų, jiems yra akivaizdus gyvenimo laikinumo priminimas.