1907-ieji. Afonsas įsidarbina gydytoju Afrikos salos plantacijoje, kur vergus kamuoja keista Banzo liga, dar vadinama vergų nostalgija. Nuo nenumaldomo namų ilgesio jie tampa apatiški, miršta iš bado arba atima sau gyvybę. Mėginant užkirsti kelią ligai plisti, ligoniai išsiunčiami į atokią miško vietovę. Afonsas netrukus supranta, kad suprasti sergančiųjų sielas yra kur kas svarbiau, nei gydyti juos vaistais. Kaip atjausti kančią tų, kuriems buvo neleidžiama gedėti? „Banzo“ taip pat primena, kad už kiekvienos istorijos slypi ją pasakojantis žmogus, o slegianti vietos atmosfera prikelia tamsią kolonijinę praeitį.
