Kolonialistinis antitrileris. Linčiškas postdetektyvas. Apokaliptinė pranašystė. Bene vienintelis šių metų Kanų filmas, vertas šedevro vardo. Ispanų vizionieriaus Alberto Serros naujausiam ir ambicingiausiam filmui tinka daug apibrėžimų, bet nė vienas jo neišsemia. Prancūzijos Polinezijos salynus gaubia saulės kaitinama tyla. Nuo karščio pasislėpti galima tik sutemus, kai vietos naktiniai klubai prisipildo politikų, šnipų ir keistuolių. Juose kažkur tarp sapno ritmu virpančių tikrovės klosčių atgimsta atominio karo šmėklos. Šį tropinį limbą prižiūri visada gerai nusiteikęs komisaras De Roleras. Jo mėgstamiausia spalva – balta, jo likimas – amžina paranoja. „Ar vartojate narkotikus?“ – klausia veikėjas vienoje scenoje. Kol yra tokie filmai, narkotikų nereikia.
