Björnas Andrésenas buvo penkiolikos, kai šalia Dirko Bogarde’o suvaidino Luchino Visconti filme „Mirtis Venecijoje“. Po metų, filmo premjeroje Kanuose, režisierius pasakė jį esant „gražiausiu berniuku pasaulyje“. Komentaras, kuris tą akimirką galėjo glostyti savimeilę, vėliau tapo sunkia našta. Derindami archyvinę medžiagą su gyvais pokalbiais su filmo protagonistu, režisieriai tiria greitos šlovės ir ją dažnai lydinčios objektifikacijos padarinius.
