„Dabar man atrodo, kad mokytis beprasmiška. Jie moko mane dirbti, bet nekalba apie tai, kas man tikrai rūpi. Todėl... Sėdžiu sau po saule ir dėbsau į balandžius.“
Barbara beviltiškai ieško gyvenimo prasmės, bet pasiduoda depresijai. Ji ieško paguodos bažnyčioje, bet sutinka intelektualą Gregorį, kurio nuomonė apie gyvenimą dar prastesnė negu jos. Akimirką atrodo, kad Barbarą iš tamsos pavyks ištraukti vedusių draugų porai, radusiai gyvenimo džiaugsmą santuokoje, bet jaunos moters neviltis stipresnė. Jonas Mekas apmąsto savo kartos jausmus ir mintis, besigrumiančius su moralinėmis laikotarpio dilemomis, ir rašo karčiai lyrišką jos manifestą, pelnytai vadinamą svarbiausiu amerikiečių „Naujosios bangos“ filmu.