1945 m., poblokadinis Leningradas. Ija kenčia nuo pokomocinio sindromo, paženklinusio jos kūną ir sielą kovojant priešakinėje linijoje per miesto apgultį. Pasibaigus karui, ji įsidarbino sesele apleistoje ligoninėje, kur kiekvieną dieną stebi makabrišką mirties šokį. Netikėtai ir pati pajunta jo ritmą – raumenys pradeda stingti, balsas nuščiūva, o aukštas alebastrinis kūnas nebepaklūsta jos norams. Kantemiras Balagovas pasakoja brutalią ir skausmingai gražią istoriją apie dvi moteris, kurios beviltiškai trokšdamos išsigelbėti negailestingai išnaudoja viena kitą gyvenimo ir mirties lygtims spręsti.
