Neapibrėžta vietovė, vasara. Buto nuomininkai svarsto, kur jiems reikėtų gyventi. Jie įsivaizduoja šalis, bendruomenes, vietas. Laikas bėga ir niekas to negali pakeisti, nei žmogiškieji veiksmai, nei objektai ir jų būsenos. Galiausiai jie užmiega giliu miegu.
„Stebint pastaruoju metu pasaulyje vykstančius radikalius pokyčius, kilo daug minčių, kur visa tai veda. Tikėtina, kad visos įmanomos erdvės egzistuoja tik laiko dimensijoje. Erdvės pasirodo kaip momentalūs blyksniai ir transformuojasi iš naujo. Kalba, augalai, žmonės, daiktai turi vienodą svarbą filme „Ada Kaleh“. Laikas erdvėje susisluoksniuoja ir laiko tėkmė vaizduojama kaip kažkas neišvengiamo, ko negali sustabdyti joks veiksmas. Tai man yra utopiška“, – sako režisierė H. Wittmann.
