Neturiu supratimo, nežinau. Tai beprotybė.
Atskirų pasakojimų koliažas fiksuoja moderniam žmogui iki skausmo pažįstamą dramą – šeimos griūtį. Jos narių uždarumas naikina bet kokią galimybę susikalbėti, o stingdantį jausmų šaltį keičia namų ir pinigų praradimas. Režisierius aštriu žvilgsniu skrodžia sumažintą visuomenės modelį, šeimos instituciją, ir primena, kad asmeninė tragedija ilgainiui perauga į visuotinę negalią.