– Kažkas nutiks.
– Ne, viskas, kas galėjo nutikti, jau nutiko.
Po vidurio amžiaus krizės, Pranas nori sugrįžti namo atgal pas savo šeimą. Sugrįžti nėra taip paprasta, todėl jis nusprendžia imituoti savo mirtį ir taip savo šeimai padėti suprasti, kaip jie jo pasiilgo, ir kiek daug jie netektų. Tuo metu pasaulis stovi ant karo ribos. Pasirodo, skirtumas tarp nesutariančios šeimos ir kariaujančio pasaulio nėra toks didelis.
„Negana to, kad studijavau paskutiniame režisūros studijų kurse ir turėjau galvoti apie diplominį, iš manęs be perstojo visi kažko norėjo – nuo mamos, draugės ir dar kitos draugės iki kurso vadovo. Pagalvojau – kaip gera būtų nuo jų visų pabėgti. O jei imituotum savo mirtį ir galėtum pradėti gyventi iš naujo? Turbūt viskas būtų taip pat, ir po kurio laiko vėl tektų imituoti savo mirtį. Todėl pradėjau gilintis į tai, kas atrodė nėra taip arti – stebėti pasaulio įvykius. Kažkodėl pasirodė, kad mūsų tarpusavio susvetimėjimas ir kiekvieno egoizmas yra tai, kas priveda prie kivirčų ir susiskaldymo, sulaukėjimo ir karo,“ – sako režisierius Vygantas Bachmackij.
