Kai čia atvykome, kaimas buvo visų apleistas. Tarsi visi būtų išgaravę ore. Net paukščiai dingo.
Ištuštėjusiame Gruzijos kaime, ankstesniųjų savininkų paliktuose namuose, skiriamos citrinmedžių sodo, gyvena dvi šeimos. Abi patyrė karą ir vis dar gydosi jo atvertas žaizdas. Melancholiškuose svetimų namų kambariuose taupi šviesa apšviečia varganą buitį, į kiemą ateina ir soduose dingsta į šmėklas panašios buvusių gyventojų figūros, visa alsuoja atmintimi ir praradimu. Vizualine stilistika primenantis A. Tarkovskio ir A. Zviagincevo braižą, šis filmas labai savitas jau vien dėl stiprių moterų portretų ir itin asmeniško režisierės santykio su pasakojimu, kuris iš dalies paremtas asmenine karo patirtimi.
