– Mes per judu mirsim.
– Mes jau seniai mirę.
Vengrijos žydas Saulius dirba Aušvico specialiojoje komandoje. Vyras priverstas padėti žudyti tėvynainius. Mechaniškai, ramiai, išmokęs negirdėti aimanų, nematyti baimės kupinų akių, jis kasdien palydi į dujų kamerą, surenka rūbus ir į krūvą sumeta bejėgius mirusiųjų kūnus. Tačiau šiandien numirėlių krūvoje Saulius išvysta dar kvėpuojantį berniuką. Tai jis – Sauliaus sūnus. Ant rankų laikydamas gyvybę beiškvepiantį kūną, Saulius pasiryžta neįmanomam – palaidoti vaiką koncentracijos stovykloje, kur šimtai gyvybių kasdien virsta pelenais, o mirtis, kaip ir gyvenimas, atrodo beprasmė. Šį filmą Vengrija pristato „Oskarams“.
„Norėjome eiti visai kitu keliu nei dauguma istorinių dramų – atsisakyti milžiniškų užmojų, didžiulės apimties ir daugybės skirtingų požiūrių į tuos pačius įvykius. Filmas neatskleidžia Holokausto istorijos, jis pasakoja apie ankštuose laiko ir erdvės rėmuose užspaustą žmogų, patekusį į siaubingą situaciją. Apie dvi dienas žmogaus, priverstinai netekusio savo žmogiškumo, bet radusio moralinį išsigelbėjimą išsaugant mirusiojo kūną“, – sako režisierius László Nemesas.
