Ilgai svajojom apie kerštą. O dabar, kai jau turim šansą, tai nieko nesugalvojam. Bet bent žinom, ką daryt su namu. Pradėsim nuo izoliacijos, nes baisiai šalta, o moterų šiluma kažkaip nebeįdomi.
Barzdotas saksofonininkas sėdi sau kieme, geria alų, žiūri į saulėlydį ir galvoja, kaip galėtų daryti dar mažiau. Nelabai kas vyksta, nelabai ko ir norisi. Tačiau užėjęs į barą jis išvysta dvidešimt metų nematytą žmogų. Du jo pažįstami patvirtina, kad bičiulis neapsiriko, už baro stovi būtent jis – tas niekšas, kuris prieš šitiek metų juos kankino, niekino ir į gatvę paleido basus. Atėjo laikas keršyti. Bėda tik ta, kad kompanija nelabai žino, ko imtis, ir nenori nieko skriausti. O ką nors daryti juk vis tiek reikia...
