– Tu tiesiog... kitokia.
– Aš nenoriu būti kitokia.
Kristinos ir Felikso pirmagimei Dorai – aštuoniolika, didžiąją savo gyvenimo dalį ji vartojo psichoterapinius vaistus. Kristinai savarankiškai nusprendus, kad atėjo laikas jų atsisakyti, Dora, tarsi pirmąkart pamačiusi pasaulį, pradeda smalsiai tirti ją supančią aplinką: save, žmonių santykius, jų mimikas, elgesio įpročius. Mergina nuoširdžiai pavydi draugams jų meilės, trokšta būti pastebėta ir naiviai šypsosi kiekvienam sutiktam. Jos tėvai, nesėkmingai stengdamiesi susilaukti antrojo vaiko, nepastebi, kaip dukra pamažu tolsta iš jų glėbio į pavojingą suaugusiųjų pasaulį.
„Klišinis neįgalaus žmogaus portretas kine kuriamas žvelgiant iš vieno vienintelio taško – negalios. Tai ne tik stereotipas, bet ir diskriminacija, nes juk kiekvienas žmogus turi daugybę savybių. Kine neįgalieji dažnai vaizduojami kaip perdėtai mieli ar saldžiai švelnūs ir tai jau tapo kone atskiru žanru. Tačiau Dora yra ir išlepinta, ir impulsyvi, trokštanti gyventi. Ji taip pat gali būti bjauri savo draugams ir yra stiprios valios. Būtent tai, o ne jos diagnozė, ją daro heroje“, – sako režisierė Stina Werenfels.
