- Melsdamasis jaučiuosi esąs silpnas. Esu vienas. Ir kai meldžiuosi... girdžiu tik save, todėl meldžiuosi... tik sau vienam. Kiekvienas meldžiasi sau. Savai vilties idėjai, kurią iš įpročio vadina Dievu.
Jaučiai, prekybos centro grindimis tempiantys plūgą. Būrys aristokratų, naktį sustingusių miške. Krioklys, pralaužiantis bažnyčios sienas ir plūstantis ant altoriaus. Tarp knygos puslapių besiplečianti kraujo dėmė. Pasirodantis ir vėl dingstantis angelas… Visa tai – poeto Adamo sapnai ir vizijos. Adamo, kurio mylimoji ir geriausias draugas žuvo avarijoje. Adamo, kuris nutraukė sėkmingą akademiko karjerą ir įsidarbino kasininku. Jis nežino, kaip toliau gyventi. Nežino, ar verta gyventi. Kažkur šalyje siaučia potvyniai, Rusijoje sudūžta Lenkijos prezidento lėktuvas, o Adamas akimis ryja Dantės „Pragarą“ ir vis labiau klimpsta į tamsą.„Dantės „Dieviškoji komedija“ man buvo kaip kelrodis. Kaip idėja, galinti sujungti visą mano gyvenimą – dramatišką asmeninę patirtį ir išgyventą lenkų tautos tragediją. Ji padėjo supinti įvairiausias emocijas ir atrasti visa vienijantį jausmą“, – sako režisierius Lechas Majewskis.
