- Ir štai, mes laimingi, ar ne tiesa? O jie nelaimingi, kankinasi. Kodėl taip yra, Andrėjau? Nežinai?
Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, stovi senas pastatas. Kiekvieną dieną nuo 13 iki 16 valandos čia būriuojasi įvairūs žmonės – nuo vaikų iki garbaus amžiaus senolių. Dauguma jų neturi nei visuomeninio statuso, nei pragyvenimo šaltinio, o neretai ir stogo virš galvos. Dokumentinis filmas „Pietūs Lipovkėje“ fiksuoja pusvalandį iki valgyklos atidarymo. Tai laikas, kai žmonės gali išsipasakoti, pasidalinti vienas su kitu savo išgyvenimais, savo viltimis ir nusivylimais. Išsiverkti. Išsikeikti. Galiausiai pavalgyti. „Iš kur kyla aistra gyventi? Atsakymas į šį klausimą neretai yra susijęs su žmogaus finansine ir socialine padėtimi. Tačiau kartais net ir turtingiausias verslininkas jaučiasi nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje, o nė cento kišenėje neturinčio benamio gyvenimas gali būti kupinas laimės“, – sako režisierius Linas Mikuta.
