- Mes jų neužmušam, tik išvarom.
Kai Hajuta ir Berlas buvo jauni, jie degė tikėjimu, kad socializmas pakeis Tel Avivą. Pasaulis iš tiesų pasikeitė, tik ne taip, kaip jie tikėjosi. Aštuntą dešimtį perkopusi žydų pora niekaip negali prisijaukinti dabarties. Savo pačių kurtoje visuomenėje Hajuta ir Berlas jaučiasi svetimi, o kovai už buvusius idealus jiedu paprasčiausiai nebeturi jėgų. Nykus pabaigos laukimas priverčia sutuoktinius tvirtai, susikibus už rankų, išsiruošti į paskutinę gyvenimo kelionę.„Tai nėra vien asmeninė istorija. Filmas atspindi skausmingą pagyvenusių žmonių situaciją Izraelyje. Jie jaučiasi nesaugūs, vieniši, nereikalingi – visa tai tapo didele problema, kuri kyla iš visuomenės požiūrio į savo praeitį ir jos kūrėjus. Fizinė ir protinė senolių būklė yra visuomenės dvasinės būsenos simptomas“, – sako režisierius Amiras Manoras.
