- Net jei kartais ir elgiamės blogai, tai dar nereiškia, kad esame blogi.
1978-ieji. Keturiolikmetis Nikolajus kartu su šeima persikelia į naujus namus. Tai optimizmo, vilties ir drąsių svajonių laikas. Tačiau šeimą ištinka nelaimė. Vaikinas pasijunta pamirštas ir paliktas likimo valiai. Netrukus Nikolajus atranda pankų judėjimą – čia jis gali išreikšti susikaupusį įniršį ir skausmą. Nikolajaus tėvas palaiko sūnaus pasirinkimą ir... pats susidomi pankroko muzika. O tai jau siaubingai komplikuoja paaugliško maišto planą. „Man įdomu, ką reiškia būti tėvu. Suaugusiojo vaidmuo gali būti nuobodus – rodos, kur kas smagiau būti vaiku. Bet gal vaikams nereikia žaidimų draugo? Gal jiems reikia autoriteto, prieš kurį maištaudami subręstų?“ – klausia režisierius Jensas Lienas.
