- Žmogus negali prieštarauti tiesai niekam nepakenkdamas.
Nelaimingai ištekėjusi Ana dėdei Jokūbui, savo religiniam vadovui, prisipažįsta padariusi vieną iš didžiųjų nuodėmių: ji pamilo teologijos studentą ir buvo neištikima savo vyrui. Tikėjimo sergėtojas pasirinkimo nepalieka. Ji turinti tuoj pat pasakyti vyrui apie neištikimybę ir nutraukti santykius su meilužiu, nesvarbu, kad myli jį besąlygiškai. Tai tikinčiosios pareiga Dievui, savo artimui ir sau. Pirmą kartą pamilusi Ana nejaučia kaltės dėl draudžiamo ryšio. Bet kodėl tuomet verkia, žiūrėdama į akis žmogui, kuris visą gyvenimą klausė jos intymiausių išpažinčių ir davė tai, ko joks kitas vyras nesugebėjo – nuoširdžios draugystės pilnatvę? Ingmaras Bergmanas negailestingai interpretuoja savo tėvų istoriją, į juos žvelgdamas atviru tiriančiojo žvilgsniu, nepalikdamas vietos idealizacijai. Ingmaras Bergmanas filmo scenarijų rašė remdamasis savo motinos dienoraščiais. „Mačiau jo motinos nuotraukas. Ji neatrodė laiminga. Rodės irzloka, jos lūpos tvirtai sučiauptos. Bet aš norėjau Ingmarui parodyti, kad ji nebūtinai buvo pikta, nepatenkinta moteris – ji gyveno savo gyvenimą ir mokėsi iš savo patyrimų“, – apie pirmąjį bandymą kurti filmą pagal Ingmaro Bergmano scenarijų pasakoja režisierė Liv Ullmann.
