- Nepykit. Negaliu pakęst jūros. Tiesiog taip yra.
1980-ieji, Vokietijos Demokratinė Respublika. Gydytoja Barbara pateikia prašymą išvykti iš šalies. Už tai ji nubaudžiama – ištremiama į atokią provinciją. Moteris nepasiduoda: Vakaruose gyvenantis sužadėtinis kruopščiai planuoja jos pabėgimą Baltijos jūra. Barbara nesidžiaugia nauju butu, miestelį supančia gamta ir darbu vietinėje ligoninėje. Ji atsakingai eina chirurgės pareigas, bet su kolegomis nesibičiuliauja. Moteris tiesiog laukia. Negana to, ją nuolat seka saugumiečiai. Tačiau kai vadovas Andrė pradeda rodyti dėmesį ir palankumą, Barbaros pasitikėjimas savimi ir pabėgimo planais ima blėsti. Juk tokiais laikais bet kuris gali būti saugumo užverbuotas šnipas ir elgtis nenuoširdžiai. Lemtinga pabėgimo diena vis artėja... Vokietija pristato šį filmą „Oskarams“. „Pastarųjų metų filmuose Rytų Vokietija dažniausiai vaizduojama labai blyškiai. Jokių spalvų, jokio vėjo, tik išvargusių veidų pilkuma. Nenorėjome filmuoti pavergtos tautos portreto, o tada supriešinti jį su meile – nekalta, tyra ir išvaduojančia jėga. Vengėme simbolizmo, nes simbolius dekodavus dažniausiai lieka tik tai, ką ir taip jau žinojome. Filme stengėmės užčiuopti tą tarp žmonių esančią ypatingą erdvę, kurioje susikaupia viskas, kas paverčia juos nepatikliais, viskas, kuo jie tiki, ką atmeta ar priima“, – sako filmo režisierius Christianas Petzoldas.
