,,- Moterys yra kaip lenktyninės mašinos. Visada atsiras kita."
Janas – profesionalus bedarbis. Į valias pamiega, nuvažiuoja į barą. Iš baro grįžta namo, parsiveda draugų, parsineša gėrimų. Ir taip jau kelerius metus, nes darbo šiaurės Suomijos kaime nėra. O ir ieškoti tingisi... Vieną rytą Jano mergina Inari duoda jam pinigų, kad nupirktų skaitmeninį televizijos imtuvą. Bet Janas nesugeba net šito. Inari netenka kantrybės. Ji paskelbia ultimatumą: arba imtuvas, arba išaušus ji išsikrausto. Perkele! Janas – principingas vyras. Gūdžią šiaurietiškos žiemos naktį jis su draugais išsirengia į Rovaniemio miestą. Pakeliui trijulės tyko kliūtys, pavojai ir pagundos. Kelią pastoja piktavaliai, vilioja sirenų giesmės. Kelionės tikslas kaip miražas čia artėja, čia tolsta. Vaikinams prireikia daug drąsos. Kažkur Laplandijos pusnynuose Janas supranta, kad į priekį šioje kelionėje jį stumia ne principai, o meilė. „Laplandijoje yra tokių vietų, kur bedarbiai sudaro 40 procentų visų gyventojų. Žiemą saulės nėra. Vasarą ji nenusileidžia, žmonės negali miegoti ir kraustosi iš proto. Aš visada galvodavau, kaip jie ten gyvena. Tačiau susitikęs su vietiniais supranti – čia veikia suomiškas perkele. Žodis perkele neišverčiamas. Kartais jis vartojamas kaip keiksmažodis, tačiau tikroji jo reikšmė yra kažkas tarp ištvermės, valios jėgos ir dievų plūdimo. Laplandijos žmonės turi tą perkele. Didžiausias netikša gali pasirodyti esąs didvyris. Aršiausias cinikas gali turėti viltį. Štai apie ką pasakoja „Laplandijos odisėja“ – apie perkele,“ – sako filmo režisierius Dome Karukoski.
