,,- Aš tiek kvailysčių pridariau gyvenime. Nuvyliau visus, kurie man brangūs."
Priešaky – kalnas. Kelias iki viršūnės tolimas. Dienos žvarbios, bet vaiskūs rudens vakarai jau nužydėjusiuose kalnų viržynuose veriamai gražūs. Aplink nė gyvos dvasios, tik vėjas, dvi moterys ir nejauki tyla. Ją pertraukia čia priekaištai, čia negrabūs bandymai pasikalbėti. Nora ir Solveiga gedi. Jau dvejus metus jos gniaužia skausmą ir baimes. Kuo aukščiau juodvi kopia, tuo įspūdingesnės panoramos atsiveria. Bet apsnigtų kalnų grožio moterys nemato, jį užgožia praeitis. Ar išdrįs jos pasiekti viršūnę? „Kalnas“ – tai filmas apie gedėjimą, taip pat viltį ir kaltę, kurią išpirkti nėra paprasta. Nors dviejų moterų žygio į kalną tikslas labai rimtas ir tragiškas, filme esama buitiškų scenų, kurios mums primena apie tai, kad žmogus yra paprastas sutvėrimas. Matome, kad gyvenimas tęsiasi ir net sunkiausiu metu mus supa grožis: dantų valymas upelyje auštant, ištiesta ranka įveikiant užtvarą, pro debesis prasiskverbę saulės spinduliai po lietaus, snaigės, lengvai tupiančios ant blakstienų. Trapaus garso ir muzikos takelis leidžia filmui švelniai įsiskverbti į mūsų mintis. Bet sunkumas, įtampa, moterų širdgėla ir nutolimas kelia jausmą, kad grožis, lyg rožė, dažnai būna spygliuotas,“ – sako režisierius Ole Giæveris.
