Baigiantis savaitei, pasibaigia ir darbai mažame garaže. Išmokamas atlyginimas. Vasaros įkarštis – pats geriausias metas džiaugtis gyvenimu. Du pagrindiniai veikėjai sutinka vienas kitą idiliškame, nuostabiame parke. Tačiau iš tiesų Peras ir Anika susitinka ligoninės aplinkoje. Abu jie lanko savo gimines: vienas senelį, o kitas – tetulę. „Švediškoje meilės istorijoje“ šie seni, paliegę žmonės – tarsi nelankstaus, kupino nevilties ir vienatvės suaugusiųjų pasaulio simboliai. Tuo tarpu jaunieji įsimylėjėliai švelniai bando priartėti vienas prie kito. Jie myli nepaisydami socialinio prestižo ir visuomeninių barjerų, susikurdami savąjį pasaulį. Šis mielas, beveik naivus pasaulis yra vienintele gyvenimo viltis, nes iš suaugusiųjų negalima daug tikėtis. Šiame filme Anderssonas išryškina daugelį beviltiško suaugusiųjų materializmo detalių. Net ir praėjus dešimtmečiams, „Švediška meilės istorija“ išlieka įtaigi, nes tai ne pamfletas – filme pernelyg daug režisieriaus mėgstamo juodojo humoro ir simpatijos pasauliui.
