Žavioje Antašavoje tėvas ir sūnus, jungiami senosios aludarių tradicijos, ruošiasi kasmetei derliaus šventei – Žolinei. Jųdviejų istorija – ne tik apie alaus darymą, tačiau ir apie glaudų lietuvių bendruomenės ryšį su gamta ir savarankiškumą. Kai statinės pripildomos alaus, kartu priartėja ir tamsūs šešėliai. Senosios tradicijos, kaip ir pats kaimas, gresia išnykti. „Alus“ siūlo šiltą pažintį su paveldu, šeimos ryšiais, tradicijų ir gyvenimo trapumu.
