- Kiekvieną kartą, kai į mane pažvelgi, prasideda mano teismas.
Ankstus rytas. Havro uosto vandenimis lėtai slenka krovininis laivas. Miestas dar miega. Tik viename daugiabučių kvartale blykčioja policijos švyturėliai. Įvyko nusikaltimas – nužudyta mergina. Policija apklausia 38 liudininkus – aplinkinių namų gyventojus. Luiza buvo išvykusi, o jos vyras Pjeras tąnakt, atrodo, ilgai dirbo. Likusieji miegojo. Niekas nieko nematė, nieko negirdėjo. Paklaikę merginos klyksmai nepažadino, policijos niekas neiškvietė ir nesutrukdė užpuolikui. Po kelių nemigos ir rajone tvyrančio nebylaus nerimo naktų vienas iš apklaustųjų neištveria. „Buvo neįmanoma negirdėti“, – sako jis. Kaip gyventi, kai taršo sąžinė, kaltės jausmas ir baimė, kad niekas nebegrįš į senas vėžias? „Filmas nepatogus tuo, kad laikais, kai įprasta atsisakyti teisti, nutariau žiūrovus pastatyti į šią nemalonią poziciją. Užuot teisęs pats, norėjau, kad jie pabūtų prisiekusiųjų arba teisėjo vietoje. Mano nuomone, tam reikia drąsos“, – sako režisierius Lucas Belvaux.
