„Vasara su Monika“: kinematografiškas Ingmaro Bergmano gimtadienis | Scanorama - Europos šalių kino forumas

„Vasara su Monika“: kinematografiškas Ingmaro Bergmano gimtadienis

„Vasara su Monika“: kinematografiškas Ingmaro Bergmano gimtadienis

Šiais metais „Scanorama“ mini švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano100-ąsias gimimo metines. Liepos 14 d. festivalio organizatoriai kviečia švęsti neprilygstamo kino filosofo gimtadienį su grakščiausiu jo filmu „Vasara su Monika“ (1953). Juo pradedamas pasakojimas apie Bergmaną, nuvesiantis iki retrospektyvinės programos rudenį vyksiančioje „Scanoramoje“.

„Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė dalinasi mintimis apie skirtingus Bergmano režisūrinio portreto štrichus, stilistinę įvairovę, aktoriaus skambesį ir kūrėjo lemties  vingius.         

Ingmaras Bergmanas ilgus metus buvo kertinė „Scanoramos“ figūra, atstovaujanti klasikinei autorinio kino tradicijai. Kokius jo kūrybinės biografijos bruožus akcentuosite šį kartą?

Pagrindinės „Scanoramos“ figūros  nuo pat pradžių buvo dvi: klasikinei krypčiai atstovavo Ingmaras Bergmanas, provokatyviajai – Larsas von Trieras. Tarp jų išsidėstydavo kiti stiliaus ir temų prasme labai skirtingi šiaurės šalių režisierių filmai.

„Vasara su Monika“ atskleidžia kitokį Bergmaną ir liudija neįtikėtiną šio iškilaus kūrėjo daugiabalsiškumą. Juostoje pinasi režisūros grakštumas, apgaulingas pasakojimo lengvumas, gebėjimas prakalbinti džiaugsmingąją aktorių pusę. Vertindami Bergmaną kaip kino filosofą, neturime pamiršti, kad jis – neprilygstamas kino stilistas. Kuklus filmas, kuriame atskleidžiamas paprastumo grožis, liudija jo estetinį jautrumą. Lengvumas čia nėra tuščia stilistinė figūra. Tai naujo kalbėjimo būdo pažadas. Filmas pasakoja apie santykių trapumą ir žmogaus gebėjimą gyventi iliuzijomis. Pasibaigusi vasaros žaismė ir nujaučiamas lemties niūrumas duoda toną vėlesniems Bergmano darbams – „Tylėjimui“ (1963), „Personai“(1966), „Šnabždesiams ir riksmui“ (1972).

Režisieriaus darbai stebina neįtikėtina meninio stiliaus įvairove. Nerūpestingą šventinę atmosferą  keičia sudėtingi psichologiniai portretai, filmuose gausu nuorodų į kino istoriją.

Pamatiniu Bermano kūrybos principu laikyčiau jo žodžius: „Kuo daugiau žiūri kino, tuo daugiau patiri atradimų“. Į pasaulio kino istoriją  Bergmanas įėjo ne tik tokiais iškiliais kūriniais kaip „Žemuogių pievelė“ (1957), „Persona“ (1966), „Veidu į veidą“ (1976) ar „Scenos iš vedybinio gyvenimo (1973)“. Pasaulio kino lauką sunku įsivaizduoti ne tik be šių filmų, bet tiesiog be Bergmano. Žvelgiant į jo biografiją jau iš atomazgos taško, darosi akivaizdu, kad kiekvienoje savo juostoje Bergmanas tarsi iš naujo atrasdavo kiną ir tais atradimais turtino jo istoriją. Žiūrėdamas vieną šio režisieriaus filmą, nejučia pajunti norą pamatyti visus kitus. Jį atpažinti ir kartu nustebti. Reto menininko kūrybinė biografija pasižymi tokia kryptinga įvairove.

Įvairove pasižymi ir Bergmano aktorių portretai – Harrieta Andersson, įkūnijusi Moniką, atsiskleidė visiškai kitais asmenybės štrichais vėlesniuose režisieriaus filmuose.

Bergmanas aktorių laikė pačiu subtiliausiu instrumentu, galinčiu išgauti „Stradivarius“ smuiko skambesį. „Vasaroje su Monika“, kur stebime vėliau ne viename režisieriaus filme suvaidinusią Harrietą Andersson, šis principas atsiskleidžia neįtikėtinu grakštumu. Jis plėtojamas ir vėlesniuose filmuose, kuriuose įgauna kitas spalvas ir intonacijas. Bergmanas likdavo su aktoriais, kuriuose atpažindavo daugiabalsiškumo pažadą. Vesdavo juos iš vieno filmo į kitą, atskleisdamas vis naujus aktorinio portreto bruožus. 

 „Vasaroje su Monika“ atskiras vaidmuo tenka Bergmano miestui Stokholmui. Kuo buvo ypatingas šis santykis?

Iki šiol diskutuojama apie Stokholmo poveikį Bergmanui ir Bergmano poveikį Stokholmui. Apie aplink miestą išsidėsčiusių salų įtaką jo filmams. Gamtos ir urbanistiniams peizažams Bergmanas suteikė savitą kinematografinį alsavimą. Stokholmas buvo režisieriaus lemties miestas – jame skleidėsi prieštaringos asmenybės pakilimai bei nuopoliai, galiausiai pasibaigę išsiskyrimu su Švedija. Režisierės Margarethe von Trotta filme „Ieškant Ingmaro Bergmano“ (2018) režisierius   prisipažįsta nebegalėjęs likti šalyje, kuri negailestingai pasikėsino į jo garbę. Tokie tie išdidūs šiauriečiai.

Nuotrauka: www.cinematografo.it