„Švyturys“ su Willemu Dafoe ir Robertu Pattinsonu: tikėtina, kad tai geriausias metų siaubo filmas | Scanorama - Europos šalių kino forumas

„Švyturys“ su Willemu Dafoe ir Robertu Pattinsonu: tikėtina, kad tai geriausias metų siaubo filmas

„Švyturys“ su Willemu Dafoe ir Robertu Pattinsonu: tikėtina, kad tai geriausias metų siaubo filmas

Kanų paralelinėje sekcijoje „Dvi režisierių savaitės“ buvo pristatytas filmas „Švyturys“ („The Lighthouse“). Tikėtina, kad tai geriausias metų siaubo filmas.

Roberto Eggerso 2015 metais sukurto filmo „Ragana“ („The Witch“) taip ir neparodė Lietuvoje, o gaila. Tai ne tik buvo vienas ryškiausių metų debiutų. Jei neskaičiuosime Davido Roberto Mitchello „Jie tave seka“ („It Follows“), būtent nuo „Raganos“ prasidėjo savotiškas siaubo filmų renesansas. Staiga atsirado visa eilė režisierių, supratusių, kad siaubas – tai ne tik emocinis atrakcionas, bet ir galingas būdas kalbėti apie svarbias metafizines arba socialines problemas.

Netrukus šią tendenciją pastebėjo ir didieji pasaulio kino festivaliai. Šiuos ir kitus naujosios siaubo bangos filmus, tokius kaip „Paveldėtas“ („Hereditary“) arba „Mes“ („Us“) staiga pradėjo pristatinėti ne nišinės žanrinio kino platformos, bet „Sandansas“ arba „SXSW“. Antrasis Eggerso filmas vadinasi „Švyturys“ („The Lighthouse“), o jo premjera prieš kelias dienas įvyko Kanuose. Dabar jau oficialu: siaubo filmai vėl priimti į kino elitą.

Rašau „vėl“, nes siaubo žanras ne tik stovėjo prie pačių kino ištakų, bet ir aktyviai formavo šio naujai gimusio meno žodyną. Pavyzdžiui, F. W. Murnau filmas „Nosferatu: siaubo simfonija“ („Nosferatu, eine Symphonie des Grauens“) iki šiol laikomas vienu svarbiausių kūrinių kino istorijoje. Ne taip seniai susipažinti su juo buvo galima ir Lietuvoje, „Scanoramos“ specialiajame seanse. O Carlo Theodoro Dreyerio „Vampyras“ („Vampyr – Der Traum des Allan Gray“) tarp daugelio kino kūrėjų inspiravo ir danų provokatorių Larsą von Trierą.

„Švyturio“ režisierius akivaizdžiai tęsia šių klasikinių kino kūrinių, o ne komercinių „slešerių“ arba mistinių trilerių tradiciją. Apie tai byloja ir jo pasirinkta estetika. „Švyturys“ filmuotas ant juodai baltos 35mm kino juostos. Kadro rėmas – beveik kvadratinis, atitinkantis ankstyvojo kino laikų kanoną. Filme dominuoja statiški planai, tarsi kamera būtų dar pernelyg sunki ir nepaslanki, kad galėtų laisvai judėti erdvėje. Todėl visa kino kalbos dinamika yra pelnoma pirmiausiai montažu, vaizdo greitinimu, o taip pat bendrų, vidutinių ir stambių planų keitimu. Net aktorių vaidyba yra vos perspausta, teatrališka, ir todėl pasižymi šiuolaikinį žiūrovą iš kasdienybės išmušančiu keistumu, taip reikalingu neramiai filmo atmosferai kurti.

Tačiau tikrų „Švyturio“ šaknų reikėtų ieškoti net ne kino, o literatūros istorijoje. Tarp filmo dialogo partnerių lengva atpažinti ir Edgaro Allano Poe „Varną“ ir H. P. Lovecrafto gotikinius kūrinius. Gotikinė literatūra gimė iš pasipriešinimo Apšvietos epochos racionalizmui. Išreikšdama nepasitikėjimą proto galimybėmis galutinai pažinti pasaulį, literatūrinė gotika vėl pastatė žmogų prieš svaiginančią ir gąsdinančią nežinomybę, kylančią iš chtoniškų tikrovės gelmių. Iš čia – grįžimas prie viduramžiškų motyvų, kai tamsiose pilyse, anksčiau priklausiusiose riteriams, apsigyvena pabaisos ir vaiduokliai.

Eggerso filme pilies vietą užima milžiniškas grėsmingas švyturys, iškilęs mažos salelės viduryje. Į jį dirbti atplaukia nuolatinis jo prižiūrėtojas Tomas Veikas (Willem Defoe) su naujuoju asistentu Efraimu Vinslovu (Robert Pattison). Jie nuo pat pradžių sutaria gan prastai: senas jūrų vilkas Veikas nuolat užgaulioja ir išnaudoja Vinslovą, be to, griežtai draudžia šiam kilti į patį švyturio viršų, prie lempų ir atšvaitų. Kilus stipriai audrai, švyturininkai lieka visiškai izoliuoti nuo likusio pasaulio, o jų santykiai galutinai pašlija.

Lengva įsivaizduoti, kaip šią istoriją būtų galėję papasakoti kiti kūrėjai. Pagrindiniams veikėjams atvykstant į salą turėtų šviesti saulė, pūsti švelnus vėjelis. Tačiau po truputį pradėtų matytis bauginantys senojo prižiūrėtojo charakterio bruožai: keisti žvilgsniai, nervingi pykčio pliūpsniai. Įtampa vis tirštėtų, kol filmui įžengus į trečią aktą taptų nepakeliama.

Tačiau „Švyturyje“ negaištama laiko bereikalingiems įžanginiams akordams ir stačiai neriama į beprotybės sūkurį. Sala, kurioje atsiduria du pagrindiniai veikėjai nuo pat pražios yra paženklinta nepaaiškinamos karštinės. Joje nuolat pučia stiprus, kryptį keičiantis vėjas, o ore kabo žuvėdrų būriai, į kurias pagal senus padavimus persikūnija mirusių jūreivių sielos. Jūra ant jos akmenų išmeta ne žuvis, bet undines, savo beprotišku juoku priverčiančias pakrikti kiekvieno jų besiklausančio protą.

Atitinkamai beprotiški yra ir abu filmo personažai. Šlykštaus ir smirdinčio Tomo Veiko meilė švyturio atšvaitams iškart atrodo įtartina ir liguista, o Efraimas Vinslovas nė sekundei nėra panašus į nekaltą, romantiškai nusiteikusį jaunuolį. Milžiniška dalis „Švyturio“ emocinio įtaigumo yra nulemta nepriekaištingo pagrindinių aktorių darbo. Būtent jie yra atsakingi už tai, kad karštligiškas, skilinėjantis, kasdienės logikos taisyklėms nepaklūstantis filmo pasakojimas nesubyrėtų į sudedamąsias dalis. Ir puikiai sutvarko su šia užduotimi, abu pakildami į naujas aktorystės aukštumas.

Kas vyksta švyturio apgyvendintoje saloje? Galbūt, ji yra nežinomo piktojo demono kūrinys, kurio paskirtis artima krikščioniškosios skaistyklos funkcijai? Kas yra Vinslovas ir Veikas – nerimastingos nusidėjėlių sielos, ar vieno išprotėjusio žmogaus sąmonės skeveldros? Šie ir kiti klausimai kils kiekvienam „Švyturio“ žiūrovui ir vargu ar bus atsakyti po antros ar trečios peržiūros. Veikiausiai, tiesiog paskęs švyturį supančios jūros bangų ūžesy, kaip ir abu filmo protagonistai.