„Scanorama“ tiesiai iš Kanų: radikaliausias „Ypatingo žvilgsnio“ filmas | Scanorama - Europos šalių kino forumas

„Scanorama“ tiesiai iš Kanų: radikaliausias „Ypatingo žvilgsnio“ filmas

„Scanorama“ tiesiai iš Kanų: radikaliausias „Ypatingo žvilgsnio“ filmas

Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pristatytas filmas „Laisvė“ („Liberté“) – dvi valandas trunkanti orgija su filosofiniu poskoniu.

Kalbant apie naujausią Alberto Serra’os filmą būtų paranku prisiminti Marquiso de Sade’o „Filosofiją buduare“ arba Piero Paolo Pasolinio kūrybą, bet pirmiausiai į galvą ateina „National Geographic“ dokumentiniai filmai apie naktinį gyvūnų gyvenimą. Štai du baikštūs paukščiai, sujudinę medžių šakas, nuplasnoja į tamsą. Pelėda, žaibiškai nusileidusi ant žemės, nagais sugriebė nieko neįtariančią pelę. Staiga tarp kamienų sublizga didelės plėšrios katės akys, pagavusios kameros šviesos blyksnį.

„Laisvė“ suteikia labai panašią galimybę iš neįprastai mažo atstumo stebėti egzotiškus gyvius. Tik vietoj grifų, hienų ir pelių objektyvas nukreipiamas į 18-ojo amžiaus aristokratus, atokiame Prancūzijos miško kampelyje surengusius slaptą susitikimą. Tai nėra šiaip eilinė aukštuomenės užgaida. Susitikimo dalyviai turi slapstytis, nes buvo išvyti iš karališkojo dvaro už pernelyg uolų praktinį taikymą naujos išlaisvinančios filosofijos – libertinizmo. Todėl miško ir tamsos apgaubti jie ieško naujų galimybių šio mokymo skleidimui, o taip pat pasiduoda kūniškiems malonumams.

Albertas Serra neretai pristatomas kaip „lėto kino“ režisierius, tačiau tiksliau būtų jį vadinti įvykio kino autoriumi. Prancūzų filosofas Gille’is Deleuze’as teigė, kad įvykis pasižymi ypatingu ištęstumu laike ir geriausiai apibūdinamas veiksmažodžio bendraties forma. Pavyzdžiui, „mirtis“ – tai jau praeityje sustingęs istorinis faktas, tačiau „mirti“ reiškia procesą, priklausantį amžinai dabarčiai ir neturintį nei pradžios, nei pabaigos. Katalono režisieriaus filmai yra skirti būtent tokiems objektams apmąstyti.

Skirtingai nuo kūrinių, kur veikėjų veiksmai inicijuoja kitus veiksmus, stumdami į priekį pasakojimą, čia iš arti stebima vieno įvykio dramaturgija ir choreografija. Antai, 2008 metais sukurta „Paukščio giesmė“ („Birdsong“) yra struktūruota aplink Kristaus gimimą; joje trys karaliai ilgai, meditatyviai ir neretai komiškai keliauja link Marijos ir Juozapo namų, kur ką tik gimė Išganytojas. O 2016-ais Kanuose pristatyta „Liudviko XIV-ojo mirtis“ („La mort de Louis XIV“) kruopščiai atkūrė paskutiniąsias Karaliaus Saulės gyvenimo dienas. Taip ir „Laisvėje“ žiūrovai tampa keistos ir, atrodo, nesibaigsiančios ceremonijos liudininkais.

Tai anaiptol nereiškia, kad „Laisvėje“ nieko nevyksta. Serra’os filmo personažai alsuoja, dreba, trinasi, prakaituoja. Laižosi, kanda, griebia, glaudžiasi. Jie šaukia, verkia, šypsosi, juokiasi, kūkčioja. Stebi, ieško, puola, slapstosi, šnabždasi. Sėdasi, gulasi, yra kabinami ir nuleidžiami, bijo, kviečiasi pagalbos ir pasiduoda ekstazei. Spjaudosi, šlapinasi, tuštinasi, ejakuliuoja ir kraujuoja. Vilioja ir yra viliojami, kankina ir yra kankinami, tirpsta glamonėse ir netenka formos sumesti į krūvą.

Serra’os kūnai jautrūs, geidžiantys, įsitempę, o filmas tikrai sulauks ne vieno palyginimo su pornografija. Tačiau sunku būtų sugalvoti palyginimą, kuris būtų toliau nuo režisieriaus sumanymo. Pornografinių filmų pagrindinė paskirtis yra seksualinio susijaudinimo sužadinimas. Tuo tarpu „Laisvė“ akivaizdžiai motyvuota ne vojeristinės traukos, bet filosofinės nuostabos. Orgijos dalyvių kūnai, nors ir yra begėdiški, neturi jokios erotinės auros. Neatsitiktinai miške susirinkusių libertinų dialogai neretai nukrypsta į politiką ir filosofiją.

„Laisvėje“ kūnas vaizduojamas kaip politinių kovų laukas. Filmo veiksmas vyksta 1774-ais. Praeis dar vos 15 metų ir įsižiebs Didžiosios Prancūzų revoliucijos – vieno pagrindinių 18-ojo amžiaus įvykių, radikaliai pakeitusio visą Vakarų pasaulio politinį žemėlapį – gaisrai. Taip politinė laisvė prasideda nuo kūniškosios, o seksualiniai galios žaidimai tampa politinių perversmų šaukliais.

Būtent išsilaisvinimo per kūną kontekste paminima ir libertinų šiaip jau nemėgstamo Kristaus figūra. Lyginant su romėnų mitologija, kurią ilgainiui pakeitė krikščionybė, Kristus buvo pirmas ne tik kūniškas, bet ir kenčiantis dievas. Negana to, ankstyvaisiais viduramžiais Nukryžiuotojo figūra nebuvo tokia jau seksualiai neutrali, kaip galima būtų pamanyti. Pavyzdžiui, žaizda nuo Longino ieties, iš kurios kraujo gimė krikščioniškoji bažnyčia, buvo gretinama su moteriškais lytiniais organais, o pats dūrimas – su lytiniu aktu. Todėl, kai Serra’os vaizduojami miške besismaginantys personažai sako pavydintys Jėzui kankinimo metu patirto malonumo, jų perversijos netikėtai įgauna kankinystės atspalvių.

Atskirų pagyrų nusipelno Serra’os režisieriaus rankos tvirtumas. Dvi – ką čia slėpti – pakankamai monotoniškos filmo valandos stebuklingai neprailgsta. Atvirkščiai, stebėdamas vienas kitą keičiančius statiškus planus pasijauti tarsi prie durų rakto skylutės sulaikęs kvapą stebėtum kažką slapto ir ypatingai svarbaus. Gaila tik, kad šios svarbos nesuprato Kanų festivalio atrankos komisija, nusprendusi neįtraukti „Laisvės“ į pagrindinę konkursinę programą.