Į „Auksinę palmės šakelę“ pretenduojantis „Atlantique“ – netobulas, bet įsimenantis debiutas. | Scanorama - Europos šalių kino forumas

Į „Auksinę palmės šakelę“ pretenduojantis „Atlantique“ – netobulas, bet įsimenantis debiutas.

Į „Auksinę palmės šakelę“ pretenduojantis „Atlantique“ – netobulas, bet įsimenantis debiutas.

Gegužės 16 dieną senegalų kilmės paryžietė Mati Diop įėjo į kino istoriją. Jos debiutinio filmo „Atlantique“ premjera įvyko Kanų konkursinėje programoje, ir ji tapo pirma juodaode moterimi per visą festivalio istoriją, kuri gali tuo pasigirti. Žinia, dabar įvairių socialinių grupių reprezentacijai skiriamas ypatingas dėmesys, todėl vien šio istorinio fakto galėtų pakakti, norint pelnyti kokį nors apdovanojimą. Tačiau nereikėtų apsirikti  – „Atlantique“ visai ne duoklė politkorektiškumui.

Režisierė tvirtai ir užtikrintai valdo kiekvieną savo filmo elementą. Imasi sudėtingų ir jautrių problemų ir randa originalius būdus joms spręsti. Dirba su neprofesionaliais aktoriais ir sugeba vos keliais potėpiais sukurti trimačius ir įtikinamus personažus. O svarbiausia, kiekviena „Atlantique“ sekundė, kiekvienas jo kadras yra paženklinti išskirtinės, sunkiai apibrėžiamos, bet su niekuo nesupainiojamos savybės – autorinio braižo savitumo.

Tokia kūrybinė branda neturėtų stebinti. Mati Diop kelionė po kino pasaulį prasidėjo 2008 metais, nuo vaidmens Claire Denis filme „35 taurelės romo“ („35 rhums“). Jau po metų ji sukūrė savo pirmą filmą – trumpametražį dokumentinį „Atlantiques“. Jame jaunuolis iš Dakaro, sėdintis prie laužo su keliais bičiuliais, pasakoja, kaip rizikuodamas savo gyvybe mėgino perplaukti vandenyną. Praėjus dešimčiai metų Diop grįžta prie nelegalios migracijos temos, tik šįkart pasirenka moterišką perspektyvą.

Istorijos centre – jauna senegalietė Ada. Ji yra kilusi iš nepasiturinčios šeimos, todėl spaudžiama giminaičių ir draugų už 10 dienų turi tekėti už nemylimo, bet pasiturinčio Omaro. Tačiau visos jos mintys yra užimtos kitu vyru. Jo vardas – Suleimanas, jos gyvenimo meilė. Jis dirba statybose – vietinio milijonieriaus užsakymu Dakare išdygęs dangoraižis it koks Babelio bokštas matosi iš kiekvieno miesto taško – tačiau jau tris mėnesius negauna atlyginimo. Pačioje filmo pradžioje jis su visu būriu bendradarbių demonstratyviai palieka statybų aikštelę, su niekuo neatsisveikinęs sėdasi į netvirtą laivelį ir išplaukia per vandenyną Ispanijos link. Grįžti iš kelionės jam jau nebus lemta, bent jau ne tiesiogine šio žodžio prasme.

„Atlantique“ prasideda kaip klasikinė ir daugelį kartų matyta uždraustos meilės istorija, tačiau gan greitai pradeda žaismingai žongliruoti žanrų konvencijomis. Per kiek daugiau nei pusantros valandos filmas spėja pabūti ir socialine drama, ir detektyvu, ir mistiniu trileriu. Šiuo požiūriu jis yra kiek panašus į pernai Kanuose už geriausią scenarijų apdovanotą „Laimingąjį Ladzarą“ („Lazzaro felice“). Abiejų filmų atspirties taškai yra socialinės nelygybės ir išnaudojimo klausimai, abu socialinį realizmą ilgainiui iškeičia į kasdienybę peržengiančią magiją. Tik jei Alice Rorhwacher įkvėpimo semiasi iš krikščioniškos tradicijos, Mati Diop lieka ištikima afrikietiškai mitologijai ir vudu ritualams.

Panašu, kad kartais toks temų ir žanrų kaleidoskopas apsvaigina ir pačią režisierę. Vietomis naratyvinės filmo siūlės pradeda trūkinėti, kai kurios siužetinės linijos atrodo pasirinktos kiek schematiškai, jų klausimai lieka neatsakyti arba atsakyti nepakankamai išsamiai.

Tačiau nemažą dalį šių netobulumų atperka magiškasis pasakojimo lygmuo, kuriame viršų ima kūniškumas ir sapnų logika. Diop vaizduoja Dakarą kaip mistinį saulės nukamuotą miestą, kurio gyventojai yra įkalinti dulkėtų gatvių labirintuose. Jo tvankų, sunkų, drėgmės persunktą orą, prakaitu nusėdantį ant personažų odos, greitai pradedi jausti ir pats. Kone fiziškai patiriamas tampa ir filmo veikėjus slegiantis nelaisvės, suvaržymo ir nevilties mišinys.

Ieškodama socialinės nelygybės šaknų, Mati Diop nesitenkina kasdienybės teikiamais atsakymais. Ji mėgina skverbtis į žmogiškąją prigimtį ir aptinka joje stoką, aklą troškimą, kuris nuolat reikalauja patenkinimo. Būtent stokos leitmotyvas apjungia visas filmo temas: pinigus, meilę, mirtį. Ir būtent šios stokos užpildymo pažadu alsuoja begalinis Dakaro paplūdimius glostantis vandenynas, praryjantis iš miesto iškeliaujančius vyrus.

Šis pažadas, be jokios abejonės, yra klaidinantis. Sunkios vandens bangos, hipnotizuojančios savo ūžesiu, tėra laimingos pabaigos iliuzija. Jos iškreiptoje šviesoje išeitis tampa sinonimiška išėjimui – kelionei į kitą, gausos ir gerovės kraštą. Tačiau, būdama pernelyg pavojinga, tokia kelionė nenumato sugrįžimo.

Mati Diop pasiūlo alternatyvą šitai kelionės romantikai. Alternatyva, kurioje vidinė stoka patenkinama ne išoriniais turtais, bet vidinėmis transformacijomis. Filmo pabaigoje jo pagrindinė veikėja, tapusi stipresnė ir brandesnė, nukreipia tvirtą žvilgsnį tiesiai į žiūrovą. Ji tarsi sako: ne nuolat keliaujantys Odisėjai, bet Itakėje liekančios Penelopės, išdidžios ir gebančios perkurti save iš naujo, yra herojės, į kurias verta lygiuotis.