Atidarymo filmas – „Melancholija“ | Scanorama - Europos šalių kino forumas

Atidarymo filmas – „Melancholija“

Atidarymo filmas – „Melancholija“

„Mano paveikslai protingesni už mane“ (Edvardas Munchas). Būtų teisinga, jeigu Larsas von Trieras tą patį pasakytų apie savo filmus. Jie provokuoja, sukrečia, šokiruoja, žavi, atstumia ir traukia, priverčia mąstyti ir išgyventi tikrai stipriau nei režisieriaus kartais ekstravagantiškai neišmintingos provokacijos. „Melancholiją“ Kanuose palydėjo būtent tokia Larso von Triero provokacija, po kurios režisierius negrįžtamai buvo išsiųstas iš Kanų. Tačiau filmas, pelnytai atnešęs Kirsten Dunst geriausios aktorės apdovanojimą, atsistojo šalia didžiųjų Larso von Triero filmų – „Prieš bangas“, „Dogvilis“, „Šokėja tamsoje“.

Šiuose filmuose veriasi tos žmogaus dvasios pažinimo erdvės, kurios reikalauja netradicinių požiūrių ir vertinimų. Kiekviename iš jų herojų akistata su egzistencija tokia stipri, kad gyvenimiškųjų realijų konvencijos netenka prasmės. Emily Watson („Prieš bangas“) pasirenka šiuolaikinę Golgotą, o Björk herojė („Šokėja tamsoje“) – simbolinį ešafotą. Nicole Kidman vaikšto kreida nubraižytais miesto kvartalais („Dogvilis“). Charlote Gainsbourg ir Kirsten Dunst „Melancholijoje“ slepiasi nuo artėjančios katastrofos simbolinėje slėptuvėje. Ir nepaisant to, pasiekiamas stulbinantis efektas, kad viskas vyksta čia, dabar ir su mumis.

Kaip ir nebyliojo kino klasiką Carlą Theodorą Dreyerį („Žanos d‘Ark aistra“) Larsą von Trierą domina galimybė atskleisti kančios, išgyvenimo, jausmo, būties tragizmą. „Mane visada žavėjo žmonių kančia, ypač – moters kančia“ (Carlas Theodoras Dreyeris). Galbūt todėl, kad būtent moters trapumas yra tas jautrus veidrodis, galintis atspindėti gigantiškas pastangas įveikti neįveikiama, galintis dovanoti nepakartojamai išradingas emocines išraiškas, kurios panardina į paralelinį pasaulį, ekstazės pasaulį, jei norite – į Melancholijos pasaulį.

Kai sausakimšoje Lumière‘ų salėje Kanuose laukiau „Melancholijos“ premjeros, į mano dar neišjungtą mobilųjį telefoną atskriejo filmą jau mačiusio kolegos žinutė: „Užmirškite visas problemas, kurias atsinešėte į salę. Negalvokite apie nieką. Melancholija. Tik Melancholija.“ Aš to linkiu ir „Scanoramos“ žiūrovams, nes šis filmas tikrai reikalauja panirti į jo gelmę ir likti joje.

Nuoširdžiai Jūsų,

 

Gražina Arlickaitė