- Aš sumaišiau viską į vieną krūvą - tūkstančius atvaizdų - ir išvydau, kad tvarka vis tiek išlieka. Juk visa tai - gyvenimas, mes visi čia atsiskleidžiame kaip žmonės - nesvarbu, ar boksininkas, ar caras, ar elgeta, ar pusiau apsinuoginusi moteris.
Tbilisio milicija jį girdė vynu, Odesos vagys važiuodavo jo aplankyti tiesiog šiaip sau. Iš Baškirijos gilumos jam siuntė medaus, armėnų katalikosas vaišino pietumis. Namuose laikė gyvą liūtą. Vieni jį laikė bepročiu, kiti – genijumi. Jis pirmasis pralaužė uždarą romantinę lietuviškos fotografijos tradiciją ir su fotoaparatu išmaišė visą Sovietų Sąjungą. Daug dirbo ir daug gėrė. Vilniuje gyveno su gražuole žmona Tatjana ir jie tapo viena ryškiausių 7-ojo dešimtmečio porų. Ne mažiau ryškūs buvo ir jų namai – visada pilni vyno, pokalbių iki aušros, svečių iš tolimiausių Sovietų Sąjungos kampelių. „Meistras ir Tatjana“ yra maištingo kūrėjo, aistringos meilės ir tragedija pasibaigusio gyvenimo istorija. „Vitas Luckus buvo veidrodis“, – sakė vienas filmo herojų, Latvijos teatro režisierius Modris Tennisonas. Tuomet supratau, kodėl per visus šiuos filmo kūrimo metus išgirdau tiek daug skirtingų pasakojimų ir interpretacijų apie savo filmo herojų. Kartu tai buvo atsakymas į klausimą, kodėl ir man asmeniškai šis projektas tapo ilga savęs pažinimo kelione, atveriančia dalykus, kurių galbūt nesuvokiau ar nenorėjau pripažinti, bet kurie tapo mano įkvėpimu ir naujai atvertu langu. Todėl labai norėčiau tikėti, kad šis „veidrodžio efektas“ persiduos ir per sukurtą filmą, bent trumpam paskatindamas žiūrovus persvarstyti santykį su savimi ir pasauliu“, – sako režisierė Giedrė Žickytė.
