Filmuose labai dažnai pasakoma daug netiesos apie jaunimą ir apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Suaugę žmonės paprastai ilgisi jaunystės ir pradeda gręžiotis atgal supratę, kad nebegali susikalbėti su jaunais žmonėmis, o šie kalba savo kalba. Suaugusiems neužtenka drąsos klausti, kas jie yra ir kur eina. Jaunimas jiems nebepriklauso, būtent todėl apie juos suaugusieji kalba netiesą. Šis puikus dokumentinis filmas pasakoja apie tradicinį kartų nesuderinamumą. Larsas von Trieras savo parašu įvardino šį filmą kaip „dogumentiką“, nubrėždamas tiesioginę paralelę su „Dogma“. Filmas Europos kino akademijos nominuotas geriausio Europos dokumentinio filmo kategorijoje.