TEGYVUOJA BALTARUSIJA

Vaizdai

Kaip žinome, didžiausia XX a. tragedija buvo Sovietų Sąjungos žlugimas. Laimei, mums ji tarsi neiširo... Nors mes ir turime tautinius simbolius, herbą, baltarusių kalbą, jie tarsi nereikalingi, laikini.

2009-ieji, Baltarusija. Mirono aistra – rokas. Vieno koncerto metu jaunimas įsikarščiuoja ir ima protestuoti prieš šalies valdžią. Grupės lyderis Mironas apkaltinamas sukėlęs sąmyšį ir išsiunčiamas į kariuomenę. Ten vaikinas turi kęsti siaubingas gyvenimo sąlygas ir nuolatinį pažeminimą. Naudodamasis nelegaliu mobiliuoju, Mironas paprašo draugės Veros pradėti rašyti interneto dienoraštį, kuriame ilgainiui atskleidžiama visa tiesa apie žiaurią kariuomenės kasdienybę. Tinklaraštis žaibiškai išpopuliarėja tarp Lukašenkos režimu nepatenkinto revoliucingo jaunimo...

„Šios istorijos pamatą sudaro faktai, kuriais remiantis siekiama pasauliui atskleisti šiandieninės Baltarusijos realybę. Žinoma, pats filmas negali sunaikinti šios realybės, tačiau ją rodydamas gali pažadinti suvokimą, kad privalu visais būdais remti laisvę Baltarusijoje“, – sako režisierius Krzysztofas Lukaszewiczius.

Festivaliai: 

Briuselio tarptautinis kino festivalis – geriausias scenarijus.

Krzysztof Lukaszewicz

Krzysztofas Lukaszewiczius gimė 1976 m. Ščecine, Lenkijoje. Baigė studijas Ščecino universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultete, taip pat Varšuvos universiteto Žurnalistikos ir politikos mokslų fakultete. Dirbo režisieriaus asistentu filmuose „Ugnimi ir kalaviju“ ir „Quo vadis“, taip pat antruoju režisieriumi įvairiuose kino ir televizijos filmuose. Parašė keletą knygų. Režisieriaus debiutinis filmas „Linčo teismas“ buvo pristatytas „Scanoramoje“ 2011 m.