PINA

Vaizdai

Šokite, šokite, nes kitaip pražūsime...

„Trapi ir stipri. Įsiklausanti ir įsižiūrinti. Peržengianti savo ribas. Ji buvo panaši į namą, kurio palėpėje gausu lobių. Ji viską matė. Net užsimerkusi! Šokome ir nuolat juokėmės. Visados buvome kartu. Pinos rankose viskas virsdavo auksu. Vienu metu būdavome ir vaikai, ir seniai. Ji išgyvendavo kiekvieną šokio minutę. Skatino mus ginti savo šokį. Kiekvieną gestą, žingsnį, judesį. Jos kūriniai kalbėjo apie meilę ir skausmą, grožį ir liūdesį, vienatvę. Pina leisdavo liūdėti, širsti, verkti, juoktis, rėkti. Ji slypėjo kiekviename iš mūsų. O mes buvome jos dalis.“
 
Neprilygstamoji vokiečių choreografė Pina Bausch mirė 2009 metų vasarą. Šis šokio filmas sukurtas jai. Kelionėje po jos kūrybą filmas lydi legendinę trupę. Jie šoka teatro scenoje, industriniuose Vupertalio miestovaizdžiuose ir gamtoje – vietose, kur prabėgo 35-eri kūrybiniai Pinos metai. Tai pribloškiantis, jutimiškas jos meno ir grožio pašlovinimas.
 
Vokietija pristato šį filmą „Oskarui“.
 
„Ne, ne uraganas nušlavė sceną, čia buvo... pasirodymas žmonių, kurie judėjo kitaip, nei buvau anksčiau matęs, ir sujaudino taip, kaip dar niekada nebuvau sujaudintas. Vos po kelių akimirkų gerklėje užstrigo gumulas, o po kelių neapsakomo susižavėjimo minučių davęs jausmams laisvę nenumaldomai verkiau. Taip man dar niekad nebuvo nutikę... gal tik gyvenime ar kartais kino teatre, bet ne žiūrint surepetuotą pasirodymą, neišskiriant choreografijos. Tai buvo ne teatras, ne baletas ir toli gražu ne opera. Pina, kaip žinote, sukūrė naują meną. Šokio teatrą,“ – sakė Wimas Wendersas.

Festivaliai: 

Tarptautinis Berlyno kino festivalis – atrinktas konkursinei programai nedalyvaujant konkurse; Vokietijos kino apdovanojimai – geriausias dokumentinis filmas.

Wim Wenders

Wimas Wendersas gimė 1945-aisiais Diuseldorfe, vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Baigęs Oberhauzeno gimnaziją mokėsi medicinos (1963–1964 m.), paskui studijavo filosofiją (1964–1965 m.). Galiausiai nusprendė mesti studijas ir tapti dailininku. 1966 metais persikraustė į Paryžių ir nesėkmingai bandė įstoti į Dailės akademiją. Likęs Paryžiuje, Wendersas įsidarbino raižytoju. Tada jis reguliariai ėmė lankytis kino teatruose ir žiūrėdavo apie penkis filmus per dieną. 1967 metais Wimas Wendersas grįžo į Vokietiją ir greitai įstojo į ką tik Miunchene įkurtą Kino ir televizijos akademiją. Tuo pat metu jis dirbo kino kritiku ir rašė įvairiems leidiniams, tarp jų ir „FilmKritik“ bei „Der Spiegel“. Praėjusiais metais „Scanorama“ kartu su Goethe‘s institutu Vilniuje surengė W. Wenderso filmų retrospektyvą ir parodė 11 jo puikių filmų.