MŪSŲ MAŽOJI SESUTĖ

Vaizdai

Jei Dievas negali susitvarkyti, vadinasi, teks mums.

Trys pas močiutę gyvenančios seserys ruošiasi sutikti ketvirtąją, iš kitos tėvo šeimos atvyksiančią sesutę. Nors iš pradžių ketveriukė bendrauja kiek nejaukiai, netrukus visos seserys susigyvena. Kaltinti galima naminį slyvų vyną, kurį merginos kas vakarą gurkšnoja. O prie taurės kiekvienas pokalbis, tyčia ar ne, gerokai nuoširdesnis. Nerūpestingai leisdamos dienas visos jos emociškai auga, bando suprasti suaugusiųjų pasaulį ir atleisti tėvams už viską, ką šie padarė neteisingai.

„Mane sujaudino ne tik Kamakuros miesto grožis ar keturių seserų likimas, bet ir jausmas, kad šis pajūrio miestas yra tarsi atskiras veikėjas, kuris sugeria ir apima viską. Grožis kyla iš suvokimo – ne liūdno, bet atviro ir paliečiančio širdį, – kad mes esame tik smiltelės, tik visumos dalis. Laikas bėgs ir miestas gyvuos toliau, net kai mūsų jau nebebus“, – sako režisierius Kore-eda Hirokazu.

Festivaliai: 
Kanų kino festivalis – dalyvavo konkursinėje programoje.

Kore-eda Hirokazu

Kore-eda Hirokazu gimė 1962 m. Tokijuje, Japonijoje. 1987-aisiais baigė Vasedos universitetą, vėliau prisijungė prie „TV Man Union“ komandos ir kūrė apdovanojimų pelniusius dokumentinius filmus. 1995 m. jo režisūrinis debiutas „Maborosi“ buvo apdovanotas už geriausią kameros darbą Venecijos kino festivalyje. Juosta „Po gyvenimo“ (1998) buvo parodyta daugiau nei 30 šalių ir pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Jo filmai „Atstumas“ (2001), „Niekas nežino“ (2004) ir „Pripučiama lėlė“ (2009) buvo pristatyti Kanų kino festivalyje, o filmas „Koks tėvas, toks ir sūnus“ (2013) ten laimėjo žiuri prizą ir iškovojo daugybę apdovanojimų visame pasaulyje.