MOTERŲ ŠEŠĖLYJE

Vaizdai

Laba diena, aš tiek daug apie jus girdėjau… Tiek gero. Man garbė su jumis susipažinti.

Žinot kodėl? Nes jau šešis mėnesius jūsų vyras nuo manęs neatlimpa.

Pjeras – dokumentinių filmų režisierius. Jo žmona Manon visomis išgalėmis padeda įgyvendinti kūrybinę vyro viziją. Jie romantiškai gyvena nespalvotame belaikiame Paryžiuje. Gyvi tik menu, pokalbiais ir vienas kitu. Vieną dieną Pjeras sutinka žavią ir jauną kino archyvo darbuotoją Elizabetę, kurios valiūkiškiems kerams nesugeba atsispirti. Jis vedęs, bet jis juk – vyras. Pjeras pradeda romaną su Elizabete nė nežinodamas, kad tuo pat metu jo žmona Paryžiaus kavinukėse glosto kito vyro rankas…

„Moteris dingsta iš mūsų gyvenimo ir belieka tik švęsti tą meilę, kurią jai jautėme. Iš pradžių galime justi pasitenkinimą šiuo pasaulio šlovinimu ir jausmų, kuriais dalijamės, švelnumu. Bet kai visa tai išsenka, paguodą randame mene ir per jį stengiamės kitiems įrodyti, kad meilė egzistuoja. Ji tiesiog mus apleido... Štai iš ko gimė mano filmas“, – sako režisierius Philippe’as Garrelis.

Festivaliai: 
Kanų kino festivalis – atidarė programą „Dvi režisierių savaitės“; pristatytas Europos kino apdovanojimams.

Philippe Garrel

Philippe’as Garrelis gimė 1948 m. Paryžiuje. Savo kino karjerą pradėjo anksti, scenarijus pirmiesiems filmams parašė ir juos režisavo dar paauglystėje. Įkvėptas Jean-Luco Godard’o ir grupės „Velvet Underground“, jis sukūrė legendinį filmą „Vidinis randas“ (1971). Režisierius pelnė pripažinimą Venecijos kino festivalyje – 1991 m. laimėjo „Sidabrinį liūtą“ už filmą „Nebegirdžiu gitaros garsų“. Filmas „Vėjas naktį“ (1999) buvo nominuotas „Auksinio liūto“ apdovanojimui ir pelnė FIPRESCI prizą. 2005-ųjų kūrinys „Tiesiog meilužiai“ laimėjo „Sidabrinio liūto“ apdovanojimą. Per savo karjerą jis sukūrė daugiau nei 25 filmus.