KATINO DIENOS

Vaizdai

Su Džordžu susipažinau gerokai anksčiau nei jūs. Buvau su juo pačioje pradžioje, jaučiuosi turinti teisę ir į pabaigą.

Įsivaizduokite, geriausias jūsų draugas, brangus it brolis, suserga mirtina liga. Tokia žinia sukrečia tris draugų poras – Katriną ir Koliną, Tamarą ir Džeką bei Moniką ir Simeoną. Likimo pasmerktasis myriop – Džordžas Railis. Kiekvieną porą (ypač moteriškąją pusę) su juo sieja labai asmeniški, tačiau skirtingi santykiai. Kažkam jis buvęs meilužis, kažkam buvęs vyras, kažkam vis dar gyvas dūsavimų objektas... Susirūpinę bičiuliai nusprendžia įtraukti Džordžą į mėgėjiško teatro grupės veiklą ir taip įsisuka į nesusipratimų kupiną karuselę, kurioje viską dar labiau sujaukia mirštantysis, pareiškęs, kad paskutinis jo noras – kelionė su visomis trimis damomis.

„Sakau tai apie visus savo filmus: mane domina forma, nes be jos nėra emocijos. Mane vis dar žavi pastangos sujungti dalykus, kurie, regis, nesujungiami. Aš tai vadinu pavojaus, prarajos trauka“, – sakė režisierius Alainas Resnais.

Festivaliai: 

Tarptautinis Berlyno kino festivalis – dalyvavo konkursinėje programoje, FIPRESCI prizas, Alfredo Bauerio apdovanojimas.

Alain Resnais

Alaino Resnais (1922–2014) karjera truko daugiau kaip šešis dešimtmečius. Pirmieji bandymai kine 1950-aisiais jam atnešė „Oskarą“ už geriausią trumpametražį filmą „Van Gogas“, taip pat
daugybę apdovanojimų už „Naktį ir rūką“ (1956). Debiutinis ilgametražis režisieriaus filmas „Hirosima, mano meile“ (1959) dalyvavo Kanų kino festivalio konkursinėje programoje. Režisieriaus filmai ne kartą buvo nominuoti „Auksinei palmės šakelei“. A. Resnais laimėjo du „Sidabrinio lokio“ apdovanojimus Berlyne – už filmus „Rūkoma / Nerūkoma“ (1994) ir „Ta pati sena daina“ (1998), o 1961-aisiais pelnė „Auksinį liūtą“ už juostą „Paskutiniai metai Marienbade“ bei geriausio režisieriaus titulą 2006 m. už darbą „Privačios baimės viešose erdvėse“.