ĮVYKIS

Vaizdai

Ponai, kautis reikia už laisvę, o ne dešros kąsnį!

1991-ųjų Leningrado gatvėse – minios žmonių. Greitai šis miestas vėl taps Sankt Peterburgu. Maskvoje inicijuojamas perversmas, o televizija rodo baletą. Valstybės institucijose vis dar iškeltos raudonos Sovietų Sąjungos vėliavos, tačiau gatvėse jau plevėsuoja balta, mėlyna ir raudona. Rusija vieninga, kaip niekada anksčiau. Nespalvotuose archyviniuose kadruose nematyti nė vieno paskiro žmogaus, tik sambūriai, grupės, minios, tauta – susieti vilties, jog gims nauja politinė santvarka.

„Mitai, kuriais apipinti 1991-ųjų įvykiai, užgožia tikrus faktus. Todėl tik dabar, praėjus 25 metams, atsiriboję nuo klaidingų teorijų, propagandos ir įvairių spekuliacijų, galime pažvelgti į tą rugpjūtį kitomis akimis ir vertinti viską šiuolaikiniame kontekste. Mane labiausiai domina ne politikai, o paprasti to meto Leningrado gyventojai“, – sako režisierius Sergejus Loznica.

Festivaliai: 

Pristatytas Venecijos ir Tarptautiniame Toronto kino festivaliuose.

Sergei Loznitsa

Sergejus Loznica gimė 1964 m. Baltarusijoje, vėliau su šeima persikėlė į Kijevą, kur baigė mokyklą ir matematikos studijas. Dirbo akademinį darbą Kibernetikos institute, taip pat vertė iš japonų kalbos. 1997 m. baigė režisūrą Valstybiniame S. Gerasimovo kinematografijos institute. Nuo 1996 m. S. Loznitsa kuria dokumentinius filmus, žymiausi jų – „Įsikūrimas“ (2001), „Peizažas“ (2003), „Blokada“ (2005), „Apžvalga“ (2008). Debiutinis ilgametražis režisieriaus filmas „Mano laimė“ (2010) buvo pristatytas Kanų kino festivalio konkursinėje programoje, o antrasis filmas „Rūke“ buvo apdovanotas FIPRESCI prizu 2012 m. Kanų kino festivalyje. 2014 m. jo dokumentinį filmą „Maidanas“ rodė „Scanorama“.