DŽIMIO SALĖ

Vaizdai

Turim būt labai atsargūs. Nebus taip, kad tie žmonės tiesiog prisijungs.

Džimis Graltonas sugeba suburti žmones. Trečiajame dešimtmetyje jis nykiame Airijos kaimelyje įkūrė salę, kurioje vietiniai dienomis galėjo mokytis, o vakarais – šokti. Tačiau laisva dvasia katalikiškame krašte greitai užkliuvo tiems, kurių didžiausia vertybė – liaudies paklusnumas. Džimis buvo deportuotas į JAV. Po dešimties metų tremtyje jis grįžta į savo gimtinę. Kas, jei ne Džimis, gali atgaivinti nuobodžioje kasdienybėje paskendusių kaimo žmonių širdis? Jis atstato salę ir pradeda mokyti to, ko pats išmoko gyvendamas už Atlanto. Tačiau bažnyčios galva ir vietos valdžia netrunka apie tai sužinoti: senos žaizdos atsiveria vėl.

„Man patiko ši laisva erdvė, kurioje žmonės galėjo save išreikšti: revoliucinės mintys, gimstančios šokant, mokantis ir linksminantis. Būtent todėl vietiniai tvarkdariai ir religinė bendruomenė nusprendė, jog ši vieta kelia pavojų“, – sako režisierius Kenas Loachas.
Festivaliai: 

Kanų kino festivalis – dalyvavo konkursinėje programoje.

Ken Loach

Kenas Loachas gimė 1936 m. Anglijoje. Studijavo teisę Oksfordo universitete, pradėjo dirbti teatre, vėliau ir televizijoje. 1967 m. K. Loachas pristatė debiutinį ilgametražį filmą „Vargšelė karvė“. 1969 aisiais pasirodė jo filmas „Kes“, kuris iki šiol yra laikomas vienu geriausių britiškų filmų. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios režisierius sukūrė daugybę sėkmingų juostų, iš kurių garsiausios – „Paslėpta darbotvarkė“ (1990), „Riff-Raff“ (1991), „Lyjantys akmenys“ (1993), „Žemė ir laisvė“ (1995). 2006 m. režisieriaus filmas „Vėjas, kedenantis miežius“ pelnė „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje. 2009-aisiais pristatytas režisieriaus filmas „Belaukiant Eriko“ buvo rodytas „Scanoramoje“. 2014-ųjų metų „Berlynalėje“ K. Loachas pelnė „Auksinį lokį“ už viso gyvenimo nuopelnus.