Berlinalė atsinaujina: kintantys veidai ar vertės?

Berlinalė atsinaujina: kintantys veidai ar vertės?

Mintis apie artėjančią Berlinalę lydi viltis, kad šiais metais žiuri nekartos pernykštės komisijos nuostatos – ignoruoti meistrystę ir, vardan verdikto originalumo, kuris vėliau buvo pavadintas pozityviu šoku, atsiriboti nuo ryškiausių konkurso filmų.

Praėjusių metų Berlinalės atidarymo metu nuskambėjęs išradingosios moderatorės Ankes Engelke pokštas replikavo pasauliniu reiškiniu tapusį judėjimą #metoo, kurio atmosfera savotiškai gaubė visa festivalį: „Juk mes, vyrai ir moterys, susirinkę šioje salėje, pasitikime vieni kitais, tiesa?“. Vokietijos kultūros ir medijų ministrė, profesorė Monika Grutter, priminė garsiąją Marlene Dietrich, išmokiusią moteris vilkėti kelnių kostiumą, o vyrus – pripažinti, kad moteris gali priimti tokį sprendimą.

Aistros dėl „Auksinio lokio“

Seksualinio priekabiavimo ir smurto prieš moteris tema socialiai angažuota laikysena garsėjančiame festivalyje skambėjo ne kartą. Ir nors konkursinėje programoje figūravo tik keturios moterys, sudėjus visą festivalyje dalyvavusių kino pasaulio profesionalių skaičių, buvo pasiekta geidžiama moterų dalyvavimo kvota – penkiasdešimt su penkiasdešimt. Toks kontekstas iš dalies paaiškino šokiruojantį žiuri sprendimą „Auksinį lokį“ skirti dokumentikos, kino eseistikos ir vaidybos elementų hibridui, Adinos Pintilie debiutui „Neliesk manęs“, prieš tai įvertintam ir geriausiu pirmuoju filmu.

Atsipeikėjusi publika ilgai svarstė, kas paskatino žiuri priimti tokį keistą sprendimą – bet kokia kaina ignoruoti meistrystę. Ne visada malonus akiai, bet prasmingas pokalbis apie kūniškumą reikalingas socialinių ir etinių normų virsmą išgyvenančioje visuomenėje, bet vargu ar turėjo jėgos pretenduoti į Berlinalės pasididžiavimą – „Auksinį lokį“. Dažniausias komentaras prasilenkiant su kolegomis pernykščiame festivalyje buvo: „Tai nėra „Auksinis lokys“.

Praeities pamokos ateičiai

Kodėl taip išsamiai aptariu praėjusį festivalį? Todėl, kad tai gali būti svarbios pamokos šių metų žiuri, kuriai vadovaus viena žymiausių Europos ir pasaulio aktorių Juliette Binoche. „Oskaro“, dviejų EFA apdovanojimų, „Cezario“, BAFTA ir Berlinalės „Sidabrinio lokio“ laureatė visada laukiama svarbiausiuose kino forumuose. Ne paslaptis, kad aktorė garsėja tvirtu charakteriu ir gebėjimu aiškiai argumentuoti savo sprendimus. Norisi tikėtis, kad europietiško kino veidas J. Binoche taps vienu iš atsinaujinančios Berlinalės ženklų. Iki šiol nepamirštamas jos vaidmuo „Scanoramos“ rodytame Eriko Poppes filme „Tūkstantį kartų labanakt“ (2013) taip pat kalbėjo apie nenugalimą ryžtą skelbti tiesą.

Sprendžiant Berlinalės ateitį, taip pat buvo priimtas Solomono sprendimas – 2019 m. patyręs milžiniško renginio organizatorius Dieter Kosslickas perduoda vairą geromis programomis garsėjančio Tarptautinio Lokarno kino festivalio buvusiam direktoriui Carlo Chiatrianui ir naujajai vykdomajai direktorei  Mariette Rissenbeck. Norėtųsi tikėti, kad naujasis duetas nesiims radikalių permainų, bet pasiūlys gaivesnį žvilgsnį į pažeidžiamiausią Berlinalės vietą – Didįjį konkursą. Po Berlinalės stogu esančios programos taip pat pergyvena vadovaujančių figūrų kaitą, keičiasi ir Europos kino mugė, kurioje garsiąją Becki Probst pakeitė Matthijsas Wounteris Knolis. Jo nuostata remiasi atšiauriais kapitalistiniais pinigų kalyklos principais – kiekviena minutė turi nešti pelną, todėl įprasta akreditacija nebesuteikia ankstesnės galimybės lankyti kolegas ir partnerius Europos kino mugės erdvėje. Nepaisant to, reikia viltis, kad senos geros draugiškos tradicijos nebus sunaikintos, o naujovės toliau padės palaikyti bičiuliškus festivalio svečių ir kolegų santykius. Keičiantis festivalio vadovams, reikia duoti laiko jų saviraiškai. Norisi tikėti, kad Berlyno kino festivalis ir toliau liks puikiai funkcionuojančiu kino pasaulio traukos tašku, kuriame malonu ir patogu dirbti svečiams, o milžiniškiems srautams žiūrovų – susipažinti su naujausiais filmais.

Berlinalė per savo gyvavimo laikotarpį patyrė daug pasikeitimų. Vienas paskutiniųjų – festivalio lokacijos pasiketimas iš kuklių patalpų vakarinėje Berlyno dalyje, į naująjį susivienijusių Vokietijų dangoraižių erdvę Potsdamo aikštėje. Šiandien žingsniuojant į senuosius Berlinalės rūmus, neapleidžia nuostaba, kaip anksčiau juose tilpdavo visas festivalis, o šalia esančio pastato viename aukšte – visa Europos kino mugė, kuri šiuo metu sunkiai išsitenka didžiuliame Martin Gropius Bau muziejuje. Tai, kad Berlinalė pasklido po visą megapolį ir tapo ryškiu kino pasaulio traukos centru, yra viena didžiausių ir išsipildžiusių susivienijusios Vokietijos vilčių, už kurią galima padėkoti išeinančiam Dieter Kosslickui.

Meistrų balsas ir kūrybinė rizika

Šiais metais festivalį atvers sėkmingą tarptautinę karjerą padariusios „Sidabrinio lokio“ („Italų kalba pradedantiesiems“, 2000) laureatės, danės Lone Scherfig filmas „Nepažįstamųjų gerumas“. Ilgus metus kritikai stebėdavosi, kodėl stipriausi festivalio filmai nepatenka į keistais pasirinkimais garsėjantį pagrindinį konkursą, o išsirikiuoja kitose programose. Šiais metais jame ne viena pasaulinio garso pavardė – Fatih Akino „Auksinė pirštinė“, François Ozono „Tebus palaimintas Dievas“, Agnieszkos Holland „Ponas Džounsas“, Hanso Petterio Molando „Vogti arklius“, Agnès Varda „Varda pagal Agnes“. Įdomu, ar šiais metais žiuri tinkamai įvertins ilgametį meistrų įdirbį ir atiduos pagarbą profesijai?  

Gerais filmais garsėjanti „Panoramos“ programa įspūdingai pristato savo atidarymo pasirinkimą – dinamišką, įdomaus siužeto Pietų Afrikos režisierės Jennos Bass debiutą „Plokščia žemė“, kurio anonsas jau dabar kursto nunumaldomą norą jį pamatyti. „Forumas“ kaip visada demonstruoja aiškią koncepcinę kryptį – šioje programoje perfekcionizmas užleidžia vietą rizikai. Joje daug diskutuotinų, galbūt ne pačių stipriausių, bet įdomių filmų iš viso pasaulio. „Forumas“ lieka ištikimas sudėtingo politinio likimo šalims, taip palaikydamas ir vertindamas galimybę apskritai jose kurti kiną. Šiais metais abiejose programose nuskambės ir jaunų Rusijos režisierių balsas – „Panoramoje“ Aleksandras Gorčilinas pristatys savo filmą „Rūgštis“, o „Forume“ Aleksandro Sokurovo mokinys Aleksandras Zolotukinas surengs pasaulinę juostos „Rusiška jaunystė“ premjerą.

„Auksinis lokys“ – Charlottei Rampling

Pagarbą profesinei meistrystei Berlinalė kiekvienais metais išreiškia neparastai stipriomis retrospektyvomis. Šiais metais „Auksinio lokio“ apdovanojimu už viso gyvenimo nuopelnus nuspręsta pagerbti neprilygstamą britų aktorę Charlotte Rampling. Berlinalės rengiamoje retrospektyvoje atminties šviesa nutvieks vienus įsimintiniausių jos vaidmenų Luchino Visconti „Dievų žlugime“ (1969), Lilianos Cavani „Naktiniame portjė“ (1974), Woody Alleno „Prisiminimuose apie žvaigždžių dulkes“ (1980), François Ozono „Po smėliu“ (2000) ir „Baseine“ (2003). Reikšmingo apdovanojimo kontekste aktualiai suskamba „Scanoramoje“ rodyti Barnaby Southcombe „Aš, Ana“ (2012) ir Andrew Haigh „45 metai“ (2015), kuriuose Ch. Ramping pademonstravo išskirtianiam talentui būdingą gebėjimą minimaliomis priemonėmis atverti maksimalias reikšmes. Norėtųsi palinkėti, kad ši maksima taptų ir atsinaujinusios Berlinalės vertybine atrama.  

Nuotrauka:
Alexander Janetzko