„Scanorama“ kino gurmanams: kinas kaip žaidimas

„Scanorama“ kino gurmanams: kinas kaip žaidimas

Sudominti išlavintą akį – užduotis ne iš lengvųjų. Laimei, žmogus žaisminga būtybė, todėl šventę net išrankiausiam skoniui kuria kino žaidimas. Pateikiame sąrašą filmų, kurie drąsiai laužo žanro ribas, lūkesčius ir nuostatas. Kauniečiai dar turės progą išvysti ir puošnųjį „Leopardo“ grožį.

Lizdas, rež. Teresa Villaverde, Portugalija, Prancūzija, 2017

Stengdamasi išgyventi ekonomikos krizę, motina dirba už du, nes darbo netekęs tėvas nesugeba susirasti naujo. Jų nepilnametė dukra mėgina ir toliau gyventi taip, tarsi niekas nebūtų pasikeitę. Vis dėlto visi tolsta vieni nuo kitų, ir šeimoje auga įtampa. Lėtas ir meditatyvus Teresos Villaverde filmas stebi sunkias ekonomines aplinkybes, kurios atskleidžia daug gilesnę – egzistencinę – krizę.

Mažasis kryžiuotis, rež. Václav Kadrnka, Čekija, Slovakija, Italija, 2017

Mažasis Janas – vienintelis riterio Boreko palikuonis. Vieną dieną jis pabėga iš namų ir iškeliauja ieškoti Šventosios šalies. Berniukas greitai išklysta iš kelio, bet vienatvė ir pastangos įveikti tamsos baimę virsta jaudinančiu nuotykiu. Režisierius seka Jaroslavo Vrchlický poemos „Mažasis kryžiuotis iš Svojanovo“ eilutėmis ir kviečia mūsų vaizduotę į poetišką, kinematografišką kelionę. Juosta pelnė prestižinį Krištolinio gaublio apdovanojimą už geriausią filmą tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje.

Medis, rež. Sonja Prosenc, Slovėnija, Italija, 2014

Viena istorija, trys žvilgsniai. Du broliai ir jų motina stebi tragišką situaciją, kurioje šeima atsidūrė po nelaimingo nutikimo. Berniukai negali palikti namų, nes tik čia jaučiasi saugūs, bet ilgainiui rami priebėga tampa kalėjimu. Slovėnija pristatė „Medį“ „Oskarams“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje

Leopardas, rež. Luchino Visconti, Italija, Prancūzija, 1963

1860 m. Italiją purto permainos – Džiuzepė Garibaldis ryžtasi suvienyti Italiją ir dvi Sicilijas. Kunigaikštis Salina, įkūnijantis amžinosiomis vertybėms alsuojančią aukštuomenės dvasią, su tauriu liūdesiu stebi permainas ir aristokratijos luomo saulėlydį. Nepasiduodamas iliuzijoms ir savęs apgaulei, jis atsisveikina su praeinančia epocha, o išsižadėdamas asmeninės laimės – su gyvenimo šventės viltimi. Auksine palmės šakele apdovanota garsiojo Giuseppe Tomasi di Lampedusa romano ekranizacija kuria ištaigingą šventę tikriems meno gurmanams.

Kur Rokis II? rež. Pierre Bismuth, Belgija, Vokietija, Prancūzija, 2016

1979-aisiais menininkas Edas Ruscha akmens skulptūrą paslėpė tarp tikrų Mohavės dykumos akmenų. „Rokis II“ yra vienas mįslingiausių meno kūrinių: niekas nežino, kur jis padėtas, o pats Ruscha nepripažįsta jį sukūręs. Filme režisierius pasamdo privatų detektyvą, kad šis pagaliau rastų „Rokį II“. Taip pat paprašo Holivudo scenaristų sugalvoti šiais įvykiais paremtą veiksmo filmą. Šitaip dokumentika apie galbūt fikcinį objektą tampa komentaru apie kiną ir gali būti lyginama su legendiniu O. Welles’o „K reiškia Klastotė“.

Taisyklės viskam, rež. Kim Hiorthøy, Norvegija, 2017

10-metė Storm stengiasi suprasti, kaip viskas susiję – nuo plika akimi nematomų atomų iki sudėtingo žmonių gyvenimo. Bet jos pačios gyvenimas nušoka nuo bėgių, kai jos tėvas žūsta autoavarijoje. Kol jos mama ieško atsakymų pas savipagalbos guru, Storm sugalvoja taisyklių rinkinį, kuris leidžia jai priimti tėvo netektį. „Taisyklių viskam“ režisierius žaismingai ir originaliai svarsto sudėtingas ir jautrias temas, pasitelkdamas savitą vizualiąją kalbą ir pasakojimo būdą.