Kur dėtis, kai noras daryti nesąmones didesnis už viską? Daryti nesąmones. Ir dar jas nufilmuoti. Pavyzdžiui, matematinį skausmo teorijos pagrindimą. Toda ir Stefanas baigė mokyklą. Klystate, jei manot, kad yra kas nors svarbiau nei riedlentės. Dar gal draugai. Geresnės vietos važinėti nei apleistos pramoninės gamyklos aplink miestą ir nerasi. Čia renkasi šutvė. Kas ką moka, tas tą rodo. Laimi kiečiausi ir trenkčiausi. Kartais skauda. Vasara būtų kaip visos, jei ne Dunja. Grįžo atostogų ir viską gadina, nes Stefanas su ja per daug draugauti linkęs. Ir dar suaugusieji su savo darbo biržom ir protestais. Šiaip būtų linksma, tik kartais akys ašaroja. Nuo vėjo...

„Man labai pasisekė, kai į rankas pakliuvo namuose įrašyta valandos trukmės „Jackass“ filmukus primenanti kopija. Filmukus kūrė patys vaikinai. Mane sužavėjo nevaldoma jų energija ir absoliutus nesidomėjimas vykstančia socialine kova. Prisiminiau savo paties požiūrį prieš dešimtmetį, kai gyvenau tame miestelyje, ir supratau, kad ne daug kuo skyriausi nuo jų – svarbiausia buvo pasismaginti. Prisiminiau, kad viskas buvo žymiai paprasčiau, socialinės teisės, sveikatos draudimas, politika... tebuvo sampratos iš kitos – nuobodžiosios – dimensijos. Norėjau, kad „Tilva Roš“ būtų filmas apie bundančią sąmonę, neteisingumo suvokimą, primetamų socialinių vaidmenų atsisakymą, desperatišką bandymą apsaugoti nerūpestingą paauglišką gyvenimą nuo pokyčių. Toks yra „Tilva Roš“, tikras, tačiau ne visai,“ – sakė režisierius Nikola Ležaićius.