Nedidelio žvejybinio laivo „Povandeninė srovė“ įgula parplaukia į Reikjaviko uostą anksčiau nei turėtų. Kiekvienas tylomis, pasilikdamas savas mintis sau – šaldymo denyje jie plukdo mirusio įgulos nario kūną. Žvejai trumpam grįžta į skirtingus savo gyvenimus. Kai po laidotuvių jie vėl susirenka laive, čia randa moterį. Drifa, nieko nenutuokianti apie atsilaisvinusios vietos bei laive tvyrančių įtampų priešistorę, iš paskutiniųjų darbuojasi kartu su vyrais, pelnydama ir palankumą, ir priešiškumą. Atviroje jūroje kilus audrai, kai ankštame sename laive tenka grumtis dėl gyvybės, pratrūksta jų pykčiai, baimės ir beprotybės.

„Tai reikšminga mūsų kultūros dalis, nors šiuolaikiniams islandams, ypač miestiečiams, žvejyba jūroje yra egzotika. Atmintis, paveldima iš kartos į kartą, neabejotinai egzistuoja – mūsų tėvai, seneliai buvo žvejai. Netgi aš, nors nesu profesionalus žvejys, išplaukiu į jūrą. Tačiau kartų konflikto neužmaskuosi,“ – sako Árnis Ólafuras Ásgeirssonas.